„Dabar, susidarius tokiai situacijai, kai vienintelė pagalba liko medikai, visas dėmesys nukrypo į juos“, – sako Augustas Kišonas, Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos vairuotojas, studentas ir netrukus – diplomuotas paramedikas. Su Augustu kalbėjomės, kiek iš tiesų kainuoja herojiška paramedikų kasdienybė ir ką tenka patirti važiuojant į iškvietimus karantino metu.
Augustai, kaip gyvenate šiuo nelengvu laikotarpiu?
Karantino metu daugiausia dirbu, krūvis truputį padidėjo, nes personalas kiek išsibarstęs dėl saviizoliacijos, kurios reikia laikytis dėl netikėtų kontaktų su koronavirusu užsikrėtusiais pacientais. Daugiau laiko užima iškvietimai, kai įtariamas koronaviruso atvejis. Šiuo metu dar ir mokausi – paskutiniai Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centro paramediko profesijos studijų metai, gegužės mėnesį turėtų būti baigiamasis egzaminas ir tada tapsiu diplomuotu paramediku. Po darbo dar reikia mokytis Lietuvos sveikatos mokslų universitete.
Kaip sekasi viską suderinti?
Karantinas truputį jaukia situaciją. Anksčiau pavykdavo darbą suderinti su mokslais. O tada prasidėjo karantinas, mokslų tvarkaraštis visiškai pasikeitė. Dabar būna visko. Vieno iškvietimo metu (jis nebuvo labai rimtas ir kolega galėjo susitvarkyti vienas) greitai nubėgau į mašiną, prisijungiau nuotoliniu būdu prie paskaitos ir išsprendžiau privalomą testą universitete, kad nekiltų nemalonumų.
Kaip atrodo tipinė budėjimo diena ir kuo ji skiriasi nuo ankstesnių?
Kai anksčiau suskambėdavo darbinis telefonas ir pamatydavai, jog skambina dispečerinė, pagalvodavai, kad įvyko kas nors rimto ir tau nori suteikti papildomos informacijos, kol bėgi iki automobilio. O dabar, per karantiną, kai suskamba telefonas, tu jau kažkaip nenoromis nusiteiki, kad dispečerė pasakys: „Turime įtariamo koronaviruso iškvietimą.“ Palyginkime: paprastas iškvietimas trunka iki valandos, iškvietimas dėl koronaviruso – 3–4 valandas, tai tokio skambučio šiuo metu bijai. Dar prisideda tai, kad išvažiavusi į iškvietimą dėl koronaviruso viena brigada dingsta kokioms trims valandoms. O visame rajone yra daug darbo, tai žinai, kad kolegoms tenka daug didesnis krūvis.
Kodėl taip ilgai trunka iškvietimas dėl įtariamo koronaviruso?
Mes turime savo automobilį, su kuriuo važiuojame į visus iškvietimus, nesusijusius su koronavirusu. Tam, kad galėtume transportuoti [pacientus], kuriems įtariamas koronavirusas, mes turime sugrįžti į centrą, pasiimti kitą automobilį, specialiai parengtą koronaviruso atvejui, visas apsaugos priemones: kombinezonus, pirštines, akinius, respiratorius, antbačius, – turime būti su visa apsaugine apranga. Tuomet vykstame pas pacientą, jį pasiimame ir važiuojame į ligoninę. [Pristačius ligonį] greitosios pagalbos automobilį būtina dezinfekuoti ir palaukti, kol vėl bus saugu naudotis automobiliu suveikus dezinfekatoriui. Tuomet turime nusirengti [apsauginę aprangą], ją dezinfekuoti, vėl grįžtame į centrą, pasiimame savo automobilį ir tada jau galime keliauti į kitus iškvietimus kaip paprastą darbo dieną. Dėl tų visų apsaugos priemonių, kurių imamės, kad ir mes patys, ir kiti pacientai neužsikrėstų, kad užtikrintume saugumą, [pasiruošimas] reikalauja laiko. Be to, padaugėjus įtariamų sergančių koronavirusu pacientų ilgiau tenka laukti prie ligoninių, kol žmogus bus priimtas.
Su kokiomis išskirtinomis situacijomis teko susidurti, kas įstrigo?
Bendras pastebėjimas, ką pakeitė ši situacija, – sumažėjo iškvietimų kiekis, kai nuvažiavus nereikia teikti skubios pagalbos. Manau, žmonės suvokia, kad greitoji turi padėti visiems sergantiesiems, ne tik užsikrėtusiems koronavirusu, todėl saugosi ir pradeda vertinti, ar greitoji [pagalba] tikrai būtina. O darbo krūvis nesumažėjo, nes atsirado iškvietimų dėl koronaviruso.
Man įstrigo viena situacija, buvo truputį pikta bei liūdna, nors nelabai ką gali ir kaltinti. Būna, vykstame į iškvietimą, [kuris iš gautų duomenų] nėra įtariamas [koronaviruso] atvejis. Nuvažiuojame su respiratoriais, su skydeliais, su pirštinėmis, bet be visų [papildomų apsauginių] darbo rūbų, be kombinezonų, pradedame kalbėtis su pacientu, rinkti anamnezę, ir paaiškėja, kad tai gali būti viruso atvejis. Galbūt kur nors įvykusi komunikacijos klaida... Tampa labai nejauku. Atsiranda reali grėsmė užsikrėsti pačiam. Tokiu atveju, jeigu nėra reikalinga skubi pagalba, vyksta visas procesas, apie kurį pasakojau prieš tai, – važiuojame pasikeisti automobilio ir su visomis būtinomis apsaugos priemonėmis grįžtame pas pacientą jo transportuoti į ligoninę.
Ką galvojate apie tuos paplitusius vaizdo įrašus, kai medikai turėjo gaudyti pacientus ar išsikvietusius greitąją pagalbą žmones? Kokie jausmai apima matant tokias situacijas?
Šiek tiek juokinga situacija, aš tą parą dirbau [kai pasirodė tas vaizdo įrašas], keli draugai man atsiuntė tą įrašą – „žiūrėk, čia ne tu lakstai?“ Iš pradžių juokas paėmė, nes situacija atrodo tikrai labai kurioziškai, bet, iš kitos pusės, pasidaro liūdna dėl žmonių sąmoningumo. Jeigu tu pats nenori gydytis, nenori pasitikrinti, tai vertėtų pagalvoti apie visuomenę, aplinkinių sveikatą, apie giminių, draugų, visų žmonių, kuriuos tiesiogiai gali užkrėsti, jeigu nesitikrinsi ir nesigydysi. Iš vienos pusės, atrodo juokinga, kai su apsauginiais kombinezonais vaikosi bėglį pacientą. Iš kitos pusės, apmaudu, kad trūksta sąmoningumo. Nors tas populiarus vaizdo įrašas nufilmuotas ne Lietuvoje, bet ir pas mus pasitaikė ne vienas kartas, kiek teko matyti žiniasklaidoje, kai pacientas, kuriam buvo įtariamas koronavirusas, pabėgo iš gydymo įstaigos. Žmonės neįvertina pavojaus, kurį gali sukelti aplinkiniams.
Kokios emocijos kyla diena iš dienos, kai atsikeliate ryte ir žinote, kad laukia budėjimas, o jūs nenumanote, kas vyks?
Greitosios [pagalbos] stotyje dirbu neseniai, todėl vis dar atrandu ir pamatau ką nors naujo. Aš vis dar esu toks, kaip kolegos pavadina, – „visas spirgantis“, man dar viskas įdomu ir viskas rūpi, noriu lėkti, kuo daugiau pamatyti; adrenalinas, daug emocijų, norisi iššūkių, todėl iškvietimų labai laukiu. Tačiau miego trūkumas ir kiti fiziniai [išbandymai] yra vienas iš sunkumų dirbant tokį darbą. Nežinai, ką gausi, nežinai, kiek kartų tau teks važiuoti per parą, kiek laiko pavyks pamiegoti, kada ir kiek kartų per parą teks pavalgyti.
Kaip galvojate, ar dėl pandemijos greitosios pagalbos darbas sulauks teigiamų pokyčių?
Kai vienintelė pagalba [kovojant su virusu] liko medikai, tik tada visas dėmesys nukrypo į juos. [Kai ilgainiui] baigsis visi karantinai ir sumažės sergamumas, manau, visuomenės požiūris į patį mediką, medicinos atstovą truputį pasikeis, atsiras dėkingumas ir pasitikėjimas. Ypač matydamas mediko kasdienybę, manau, kiekvienas pradės po truputį suprasti, kad medikai yra žmonės, medikai daro klaidų, išgyvena emocijas, be to, yra sistemos klaidų, kurių medikas negali ištaisyti. Būtent visuomenės požiūris į mediką, kad jis yra žmogus, kad juo galima pasitikėti, kad jis daro viską, kad kitam būtų geriau, dar turėtų ilgai išlikti.
Tai kiek herojiška jūsų kasdienybė?
Herojiška yra tiek, kiek yra akimirkų, kai tą herojiškumą gali parodyti. Tikrai yra įstrigę tokių atvejų, kai [pavojingos būklės] žmogui suteiki pagalbą, atrodo, padarei viską, visas šlapias ir nuo prakaito, ir nuo įtampos važiuoji į priimamąjį su pacientu ir matai, kaip žmogui pagerėja, jis po truputį atsigauna. [Akimirka], kai žmogus, ištrauktas iš sunkios būklės, akimis, kurios dar nori gyventi, tau pasako „ačiū“, tikriausiai labiausiai motyvuojantis ir apdovanojantis momentas. Žinoma, kaip medicinos atstovas, tikiuosi, kad [tokių kritinių atvejų] bus kuo mažiau.
Bet vėlgi – jeigu kas nors nepasiseks, kokios nors aplinkybės galbūt ne taip susiklostys, gali užplūsti neigiamos emocijos. Yra geroji pusė – tas herojiškumas, supratimas, kad darai kažką prasmingo, kad įdedi daug darbo ir gali kitam pagelbėti, bet būna ir tamsioji pusė, – kai ne visada pasiseka, užplūsta neigiamos sunkios emocijos, jos irgi yra neišvengiamos.
Ko palinkėtumėte savo kolegoms ir visiems, dirbantiems priešakinėse linijose?
Tikriausiai palinkėčiau ištvermės, tai, manau, yra pati didžiausia dabar reikalinga vertybė, ir ne tik fiziškai, kai tenka labai dideli darbo krūviai, bet ir emociškai. Tikrai ne vienas mano pažįstamas medikas turėjo atsiriboti nuo savo šeimos, nuo savo vaikų, vien tam, kad juos apsaugotų nuo rizikos, norėdamas padėti kitiems žmonėms.
Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Kviečiame visus medicinos darbuotojus pasidalyti savo pačių įamžintomis akimirkomis (vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis), atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiame el.p. akimirkos@ugdantikomunikacija.lt. Projekto turinys yra autorių nuosavybė, be projekto autorių sutikimo platinti ar kitaip viešinti turinį kituose kanaluose griežtai draudžiama.
