Paukščiai tokioms dujoms yra jautresni nei mes, todėl pajutę kvapą jie ima blaškytis dar prieš tai, kai dujos pasiekia žmonių gyvybei pavojingą nuodingumo lygį. Dėl kanarėlių uoslės jautrumo kalnakasiai turėdavo laiko evakuotis ir išsigelbėti, rašo „The Guardian“.
Kaip rodo naujausias mokslinis tyrimas, uoslė – tai ta pati kanarėlė žmogaus sveikatos „anglių kasykloje“. Duomenys, kuriuos skelbia žurnalas „Plos One“, rodo, kad žmogaus uoslės praradimas byloja apie gresiančią mirtį per penkerius metus. Kitaip tariant, galima būtų teigti, kad mūsų nosys žino, kada gresia mirtis. Uoslė taip pat gali mums tarnauti kaip bendros organizmo būklės rodiklis arba kaip ženklas apie aplinkoje esančių toksinų riziką.
Tyrime dalyvavo per 3 000 dalyvių nuo 57 iki 87 metų amžiaus. Tai buvo vienas iš NSAHP (National Social Life, Health, and Aging Project) projekto tyrimų, tiriančių įvairių veiksnių poveikį pagyvenusių žmonių sveikatai Jungtinėse Valstijose.
2005-2006 metais Javantas Pinto'as iš Čikagos universiteto ir jo bendradarbiai paprašė visų tyrimo dalyvių atlikti paprastą testą: nustatyti penkis įprastus kvapus (rožių, odos, žuvies, apelsinų ir šaltmėčių). Atsižvelgdami į neteisingai nustatytų kvapų skaičių, jie nustatė uoslės praradimo sunkumo laipsnį.
Po penkerių metų mokslininkai susirado, kiek įstengė, visus tuos pačius dalyvius ir paprašė jų atlikti tą patį uoslės testą antrą kartą. Per penkerių metų pertrauką tarp dviejų testų 430 pirmajame teste dalyvavusių žmonių (arba 12,5 proc. bendro dalyvių skaičiaus) mirė. Iš jų 39 proc. sudarė žmonės, kurie nesugebėjo atlikti pirmojo uoslės testo, 19 proc. – tie, kurių uoslės praradimas buvo nedidelis, ir tik 10 proc. – tie, kurių uoslė visiškai atitiko normą.
Kitaip tariant, tie tyrimo dalyviai, kuriems nepavyko atlikti pirmojo uoslės tyrimo, turėjo keturis kartus didesnę tikimybę mirti per penkerius metus nei tie, kurie teisingai nustatė visus penkis kvapus. Šie teiginiai pasitvirtino, kai buvo atsižvelgta ir į kitus veiksnius, kaip žinoma, turinčius įtakos uoslei – tokius, kaip rasė, lytis, psichinė liga ir socialinis-ekonominis statutas. Net nežymus uoslės praradimas buvo susijęs su šiek tiek išaugusia gresiančios mirties tikimybe.
Uoslės praradimas išpranašavo mirtį tiksliau nei vėžio, širdies nepakankamumo ar plaučių ligos diagnozė, ir vien tik rimto kepenų pažeidimo atveju, mirties prognozės galėjo būti tikslesnės, teigia mokslininkai. Tačiau jie kartu pabrėžia, kad uoslės praradimas vargu, ar gali būti pačios mirties priežastimi, tvirtindami, kad jis gali būti tik ženklas, perspėjantis apie tai, kas gali nutikti. Mokslininkai taip pat pateikia dvi galimas tokių hipotezių priežastis.
Uoslės organo nervo galiukas, kuriame yra uoslės receptoriai, yra vienintelė žmogaus nervų sistemos dalis, kuri yra nuolat atnaujinama kamieninių ląstelių. Naujų uoslės ląstelių gamyba su amžiumi mažėja. Ir tai yra susiję su palaipsniniu mūsų gebėjimo nustatyti ir atskirti kvapus mažėjimu. Uoslės praradimas gali nurodyti, kad kūnas įžengia į nykimo būseną ir yra daugiau nebepajėgus atsitaisyti.
Uoslės nervas taip pat yra vienintelė nervų sistemos dalis, neapsaugota nuo oro. Todėl bet kokios nuodingos medžiagos ir infekcijų sukėlėjai naudojasi ja kaip tiesiu ir greitu keliu į smegenis, tad uoslės praradimas gali tapti ankstyvu įspėjimu apie kažką, kas galiausiai sukels mirtį.
J.Pinto'as ir jo moksliniai bendradarbiai neištyrė, nuo ko iš tikrųjų mirė visi minėti 430 tyrimo dalyvių, bet jie teigia, kad ši informacija galėtų padėti išnagrinėti tolesnį ryšį. Jų manymu, trijų minučių trukmės uoslės testas, kurį jie atliko, yra mažiau patikimas nei ilgesnis klinikinį vertinimas, ir dėl to šis ryšys gali būti dar svarbesnis nei jų gauti rezultatai. Jie nežino, ar šie rezultatai taikomi ir jaunesniems žmonėms, bet tiki, kad atlikus tolesnius tyrimus galbūt pavyktų rasti efektyvių būdų, kaip nustatyti į rizikos kategoriją patenkančius vyresnio amžiaus asmenis.
