Koncerno SBA personalo viceprezidentė A.Jaloveckienė į kalnus kopė su grupe entuziastų. Penktą žygio dieną, keliautojams užkopus maždaug į keturių kilometrų aukštį, moteris prarado sąmonę. Bendražygiai paskubomis nunešė ją žemyn, tačiau tokia pagalba jau nebepadėjo.
Sužinojęs apie ištikusią nelaimę dažnas A.Jaloveckienės pažįstamas teigė pirmiausia pagalvojęs, kad ji veikiau galėjo susižaloti ir patirti sunkias traumas krisdama. Jie buvo apstulbę, kad nuolat sportavusios moters mirtį lėmė tokie smarkūs sveikatos sutrikimai.
Tiek sportas, tiek ir kelionės į kalnus jau senokai buvo tapę moters aistra. A.Jaloveckienė ne kartą stebino ištverme ilgų nuotolių bėgimo maratonuose. Vien per šiuos metus vos sausį iš motinystės atostogų sugrįžusi moteris spėjo įveikti Stokholmo (Švedija) ir Ruklos 75 km ilgio pėsčiųjų maratonus.
Mirties atvejai reti
Beveik pusę amžiaus kasmet į kalnus išsiruošiantis Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas Algimantas Jucevičius prisiminė panašią nelaimę, kai dar aukščiau kalnuose mirė Rusijos pilietė. Tai įvyko prieš kelis dešimtmečius.
Atvejai, kai keliautojus dėl kalnų ligos ištinka mirtis, labai reti. Tačiau su įvairiais sveikatos sutrikimais susiduria ne vienas į kalnus kopiantis entuziastas ar profesionalus alpinistas. Pagrindinė negalavimų priežastis – kilimas aukštyn. Todėl prieš lipant į kalną būtina aklimatizuotis.
Keliautojas A.Jucevičius pasakojo, kad paprastai aklimatizacijai užtenka keletos dienų. Pirmiausia į viršų pamažu užnešami maisto produktai, reikalingi daiktai, nusileidžiama žemyn ir tik po kurio laiko vėl kopiama į viršų.
Kiekvieno žmogaus organizmas į aukštį, kai ore mažėja gyvybiškai svarbaus deguonies, reaguoja skirtingai.
Paprastai deguonies stygių žmogus ima justi artėdamas prie 3 km aukščio ribos. Tuomet intensyviai paėjęs ar pabėgęs jis greitai ima dusti. Ne vienam suskausta galva, kankina nemiga, pykina, prapuola apetitas, sutrinka koordinacija. Nors be deguonies kaukės ištvermingi keliautojai gali išsiversti iki maždaug 7 km aukščio, kai kuriems net ir fiziškai stipriems žmonėms dėl prastos savijautos žemyn tenka pasukti užkopus 5–6 km.
Sveikatos būklei daug įtakos turi laiko juostų pasikeitimas, klimato sąlygos, patiriamas stresas, pervargimas. Juk daugelis prieš keliones skuba ir stengiasi nudirbti daugybę darbų, todėl į žygį leidžiasi nepailsėję.
„Būtų puiku, jei įvykus nelaimei, į pagalbą kalnuose galėtų atskubėti sraigtasparnis. Tačiau tai įmanoma tik retais atvejais. Todėl kai grupė išeina į kalnus, ji turi būti pasiryžusi išbandymams. Jokiu būdu į kalnus žmonės neturėtų kopti po vieną. Šalia turi būti bendražygių, kurie galėtų suteikti pagalbą“, – sakė A.Jucevičius.
Daugėja kraujo kūnelių
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro direktorius Alvydas Juocevičius teigė, kad žmogaus galimybės prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų yra didelės, tačiau tam reikia laiko ir specialiai pasirengti. Jei žmogus fiziškai nėra aktyvus ir staiga sugalvoja kopti į kalnus, jis labai rizikuoja savo sveikata, nes patiria daug didesnį krūvį nei ištvermę lavinęs keliautojas.
Sovietmečiu gydytojas į kalnus dažnai lydėdavo ištvermę norinčius ugdyti sportininkus.
Treniruojantis kalnuose padidėja hemoglobino kiekis kraujyje – kai deguonies koncentracija ore mažesnė nei įprasta, organizmas tarsi tai kompensuodamas pagamina daugiau deguonį pernešti galinčių kraujo kūnelių. Tuomet po dviejų trijų savaičių treniruočių iš kalnų nusileidęs sportininkas būna ištvermingesnis, nes jo organizmas geriau aprūpinamas deguonimi.
Panašiai viskas vyksta ir prie sąlygų kalnuose besistengiančio prisitaikyti žmogaus organizme.
Nors keliautojai tikina, kad deguonies stygių kalnuose pajunta tik maždaug trijų kilometrų aukštyje, anot gydytojo, žmogaus organizmas į sumažėjusį deguonies kiekį ore jau reaguoja pakilus 800 metrų.
Prieš žygį – į polikliniką
Visiems į kalnus besiruošiantiems entuziastams gydytojas A.Juocevičius pataria ne tik ugdyti ištvermę ir jėgą, bet ir išsitirti sveikatą.
„Į kalnus gali kopti tik visiškai sveiki žmonės. Itin svarbu, kad jie nesirgtų širdies ir kraujagyslių ligomis, kurios gali būti paveldėtos ir netgi nepastebėtos. Juk sergant širdies ligomis, net ir neaukštai kopiant dėl fizinio krūvio gali apleisti jėgos. Nereikia pamiršti, kad fizinį krūvį kalnuose pakelti daug sunkiau, nes ten mažiau gauname deguonies“, – sakė A.Juocevičius.
Kopiantis į kalną net ir sveikas žmogus gali pasijusti kaip ligonis, kuriam diagnozuotas širdies nepakankamumas. Pirmiausia toks žmogus pajunta, kad jam trūksta oro, svaigsta galva, jis net gali netekti sąmonės.
Kai trūksta deguonies, gali sutrikti širdies ritmas, todėl gali ištikti staigi mirtis. Aukštai kalnuose gali paūmėti ir lėtinės ligos. Tai turėtų prisiminti net ir profesionalūs alpinistai. Pastebėta, kad kurį laiką praleidus kalnuose nusilpsta organizmo imuninė sistema. Keliautojas gali būti priverstas prisiminti senas traumas, jam gali atsinaujinti lėtiniai uždegimai, pavyzdžiui, sąnarių ar tulžies pūslės ligos.
Tai susiję ne tik su deguonies trūkumu, bet ir kalnuose padidėjusia radiacija.
Lėtinių regėjimo sutrikimų turintys žmonės taip pat priklauso rizikos grupei, ir jiems nepatariama leistis į žygį. Saulės spinduliai gali smarkiai pažeisti akių gleivinę – galima net apakti. Todėl nuo saulės spindulių ir atspindžių kalnuose akis būtina slėpti po specialiais apsauginiais akiniais.
Kalnuose ne vieta ir rūkaliams. Surūkius cigaretę, maždaug pusei valandos susiaurėja bronchų spindis. Organizmui būna dar sunkiau apsirūpinti deguonimi, todėl rūkantis žmogus deguonies stygių kalnuose gali pajusti dukart greičiau nei nerūkantys jo bendražygiai.
Baimė – prastas palydovas
Sveikatai įtakos turi ir kalnuose patiriamas stresas, įtampa. Kalnuose keliautojų laukia daug nenuspėjamų situacijų, todėl jie turi būti gerai pasiruošę psichologiškai. Baimė – netikėtų sveikatos sutrikimų šaltinis. Pasitaiko, kad išsigandę žmonės netenka koordinacijos ir nualpsta.
Kai kada lipantys į kalnus žmonės bijo aukščio – kopdami jie bando įveikti savo baimę. Anot gydytojo, toks būdas kovoti su baime labai rizikingas, nes gali baigtis tragedija. Baimė – blogas palydovas kalnuose, kur ekstremaliose situacijose teisingai reaguoti padeda šaltakraujiškumas, o lengvai stresui pasiduodantis žmogus gali pražudyti ir save, ir bendražygius.
Dėl emocijų – ir teigiamų, ir neigiamų dažnai išsiderina žmogaus funkcijos, aprūpinančios organizmą energija. Tai neretai patiria lakūnai, sportininkai. Pavyzdžiui, vietoj to, kad kraujo spaudimas venose padidėtų ir pumpuotų kraują į širdį, venos išsiplečia ir kraujospūdis krenta, žmogus alpsta. Taip nutinka net ir gerai treniruotiems žmonėms.
Kelionei į kalnus ruoštis tiek psichologiškai, tiek fiziškai gydytojas pataria bent pusmetį. Sistemingos jėgos ir ištvermės, koordinacijos treniruotės žmogų daro atsparesnį tiek stresui, tiek deguonies trūkumui. „Būtų gerai, kad žygeiviai į kalnus neštųsi ir deguonies atsargų. Deguonies gali neimti tik labai patyrę ir savo galimybes jau įvertinę keliautojai“, – kalbėjo A.Juocevičius.
