Kodėl pastaruoju metu vis tenka kalbėti apie ilgų distancijų maratonų keliamus pavojus?
Man atrodo, dalis atsakymo slypi paties žodžio maratonas semantikoje. Šiandien kažkodėl pabrėžiame pasiuntinio Filipido, nubėgusio 42,195 km iš Maratono miestelio į Atėnus pranešti apie graikų pergalę prieš gausią persų kariauną distancijos reikšmę. Deja, bėgikas vos ištaręs pergalingus žodžius mirė. Nors ilgas pasiuntinio bėgimas į Atėnus pranešti apie pergalę įkvėpė tolimesniems maratono bėgimams, tačiau, priešingai, siūlyčiau žodžiu maratonas atkreipti dėmesį į tai, kuo jis baigėsi anuomečiam bėgikui. Tai aiški 490 m. pr. Kristų pasiųsta žinutė, jog visiems ilgų distancijų bėgikams būtina atsarga, tinkamas fizinis pasirengimas bei gera sveikatos būklė. Nepamirškime ir tuo metu bėgikui buvusio nepalankaus klimato. „Gražiausios antikos sakmėse“ rašoma, kad „karšta kaip liepsna vasara išdegino laukus. Ant medžių nuvyto žiedai ir vaisiai, be drėgmės sunyko javai“.
Iš tiesų, kodėl maratonuose kaskart pasitaiko skaudžių mirčių?
Visame pasaulyje jau prasidėjo maratonų sezonas. Nepaisant, kad staigios mirtys sporte yra labai retos (vos 0,8 mirčių, tenkančių 100 000 gyventojų, o per 2000 – 2010 m. maratonų istoriją iš 11 milijonų bėgikų 59 patyrė širdies smūgį ir 42 iš jų mirė), tačiau vis tiek reikalauja didelio mūsų pačių budrumo ir, pirmiausia, atsakingo paties bėgiko pasirengimo maratonui. Tragiškų įvykių apstu. Antai, 2018 m. spalio mėn. Kardife vykusiame pusmaratonyje kas 3 min vienas po kito kirtę finišo liniją mirė 25 ir 32 m. bėgikai. Šiųmetiniame balandžio mėn. Santjago maratone mirė 51 m. vyras. Ir itin skaudus įvykis nutiko vos prieš keletą savaičių 42-ajame Klivlendo maratone, kuriame tik pradėjus bėgti sąmonės neteko ir mirė 22 m. bėgikė, profesionali sportininkė. Tiesa, dėl vyravusio didelio aplinkos karčio į ligoninę dėl patirto šilumos smūgio, dehidratacijos, raumenų patempimo ir įvairiausių kitų ortopedinių negalavimų pateko 70 Klivlendo maratono bėgikų. Taigi, ilgos distancijos reikalauja tinkamo įvairiapusio pasirengimo, kad bėgimas būtų saugus ir malonus.
Kaip tinkamai reiktų pasirengti ilgų distancijų bėgimui, kad jos būtų saugios?
Pirmiausia, didžiulį dėmesį norėtume atkreipti į ketinančius pradėti bėgti ilgas distancijas, kurie, galimai nėra tam pasirengę. Ilgų distancijų bėgime neparengtas kūnas susiduria su milžinišku organizmo perkrovimu, todėl bet koks iki tol buvęs nebylus organo negalavimas, nežinomos ligos būtent šio krūvio metu gali būti ir išprovokuotos. Staigios mirtys bene 80 proc. yra nulemtos širdies kraujagyslių patologijos. Todėl visais atvejais, prieš ryždamiesi ilgų distancijų bėgimams turėtume įsivertinti ŠKL riziką. Visiems jau 40 m. sulaukusiems vyrams, arba jaunesnio amžiaus bėgikams, turintiems rizikos veiksnių (padidintas arterinis kraujo spaudimas, padidėjusi cholesterolio koncentracija, rūkymas, viršsvoris), ar anksčiau patirtas traumas, arba jeigu pirmos eilės giminės yra sergantys širdies ir kraujagyslių ligomis, bėgimas rekomenduojama tik po gydytojo konsultacijos. Netgi tais atvejais, jeigu pacientas atsakingai 3-6 mėn. rengėsi maratonui, tinkamai pratinosi teksiantį fizinio krūvio intensyvumą ir dydį. Kita dar labai klaidinga vyraujanti nuomonė yra ta, kad pacientas žino savo sveikatos sutrikimus, tačiau mano, kad vietoje vartotinų vaistų, jis pradės būti fiziškai aktyvus, o fizinis krūvis tarsi pats sutvarkys ir sumažins padidėjusį teigiamą kraujospūdį, cholesterolio koncentraciją. Tačiau, deja, tai yra klaidingas ir organizmui labai pavojingas įsitikinimas. Priešingai, pacientus, sergančius įvairiomis ŠKL raginama būti fiziškai aktyviems, bėgioti ristele ar vidutiniu – didesniu intensyvumu, tik kai medikamentais liga ar rizikos veiksniai yra valdomi ir koreguoti.
Deja, kartais praktikoje tenka susidurti ir su bėgikais, kuriems yra diagnozuota širdies liga, netgi reikalaujanti intervencinio gydymo, tačiau pastarieji į mūsų susirūpinimą atkerta, kad jie žino savo organizmą, o atsiradus negalavimams esą jie mažina krūvio intensyvumą ir apkrovas. Deja, toks požiūris yra labai neatsakingas.
Kokie pirmieji požymiai, kad būtina sustoti ir pasitraukti iš trasos?
Visais atvejais naujai atsiradę simptomai – skausmas ir maudimas širdies plote, po kairiąja mentimi, nudiegiantis kairiosios rankas skausmas ar tirpimas, diskomfortas viršutinėje pilvo dalyje, mirgėjimas, ar raibuliavimas akyse, pykinimas, vėmimas, arba bet koks kitas naujai atsiradęs, iki tol nevarginęs simptomas gali būti pirmieji ligos simptomai, kuriems pasireiškus privalome nutraukti bėgimą ar taikomą fizinį krūvį. Taip pat visiems bėgikams būtina atsižvelgti ir į esamas klimatines sąlygas, esant karštam orui didelę organizmo dehidrataciją. Todėl bėgimo metu adekvatus skysčio, netenkamo išprakaituojant, ir elektrolitų vartojimas bei galvos apsauga nuo tiesioginių saulės spindulių yra taip pat yra svarbūs. Gyvybiškai būtinų elektrolitų netektį atstatome bėgimo metu suvalgę bananą ar obuolį.
Nors sąmoningai paliečiau tik širdies problemas, tačiau taip pat svarbu yra ir raumenų, sąnarių, raiščių, kuriems taip pat tenka didžiulis krūvis ir dažnai pažeidžiamos, būklė.
Tačiau, ką daryti, jeigu vis tiek norisi bėgti?
Jokiu būdu nestabdyti savęs, tik pradėti nuo mažiau ambicingesnių tikslų. Maratonų organizatoriai lygiagreta siūlo ir galimybę pasirinkti trumpesnes distancijas ir bėgikas, kuris priskiriamas mano išvardintoms rizikos grupėms, nuo jų turėtų ir pradėti, ilgainiui didindamas įveikiamą atstumą. Tik tas bėgimas, kuriuo bėgdami galime mėgautis, jausdami malonumą, pasižymi įvairiapusiu poveikiu visoms organizmo sistemoms, o pirmiausia širdies ir kraujagyslių.
Pasirengusiems pirmą kartą įveikti ilgą distanciją:
- Būtina gydytojo specialisto konsultacija, įvertinant ŠKL rizikos veiksnius ir riziką, kojų raumenų, sąnarių, raiščių būklę, anksčiau patirtas traumas, nes organizmui tenka didžiulis fizinis krūvis ir stresas;
- būtinas reguliarus treniravimasis, fizinis pasirengimas ir palaipsnis krūvio intensyvumo didinimas;
- svarbus tinkamas treniravimosi ir fizinio, psichinio atsigavimo pusiausvyra;
- maratono savaitės metu pasirengti tinkamą maitinimosi (angliavandenių vartojimas būtinas energijos šaltinis) ir skysčio vartojimo strategiją.
