Apie pomenopauzės laikotarpiu moterų patiriamus išgyvenimus ir galimybę juos palengvinti naudojant menopauzinę hormonų terapiją kalbamės su Kauno klinikų gydytoju ginekologu Heraldu Stankevičiumi.
Kuo pasižymi pomenopauzės laikotarpis?
Statistiškai kiaušidės veikti nustoja moteriai sulaukus 51 metų amžiaus. Tuo metu kiaušidėse išsenka turėti folikulų rezervai, naujos kiaušialąstės nebėra brandinamos, o atitinkamai organizme mažėja moteriškųjų hormonų estrogenų kiekis, tad dauguma moterų šiuo laikotarpiu susiduria su estrogenų stokos sindromu. Pasak H. Stankevičiaus, menopauzės pradžioje pacientes vargina ankstyvieji simptomai, tokie kaip karščio bangos, padidėjęs prakaitavimas, širdies plakimas bei psichologiniai simptomai – nervingumas, miego sutrikimai, depresija. Praėjus 3-5 metams nuo kiaušidžių veiklos pabaigos pastebimos šlapimo, lytinės sistemos ir odos senėjimo problemos, kiek vėliau – pomenopauzinė osteoporozė, širdies ir kraujagyslių ligos. Gydytojo teigimu, egzistuoja daugiau nei 100 skirtingų menopauzinio sindromo simptomų.
Pasak H. Stankevičiaus, apie 80 proc. moterų jaučia ankstyvuosius simptomus, bet mažiau nei pusę jų reikia gydyti, nes pojūčiai būna itin stipriai išreikšti ir varginantys. „Tyrimų duomenimis, moteris menopauzinio sindromo simptomai vargina vidutiniškai 7,4 metų, bet kai kurioms jie nesibaigia ir visą likusį gyvenimą. Ženkliai blogėja gyvenimo kokybė, moteris greičiau sensta, keičiasi santykiai su vyru ir šeimos nariais, sunkiau būna prisitaikyti ir konkuruoti darbinėje veikloje“, – teigia gydytojas ginekologas.
Nemalonių simptomų šalinimui – menopauzinė hormonų terapija
Daugelis moterų, susidūrusių su sunkiais menopauzės simptomais, yra linkusios juos iškęsti, nesikonsultuoti su gydytoju arba gydytis savarankiškai – vaistiniais augalais, polivitaminais, homeopatija ar kitais netradicinės medicinos būdais. Gydytojo ginekologo teigimu, šie, abejotino poveikio gydymo metodai, yra neefektyvūs ir menkai padeda pacientėms, nes jų veikimas dažnai remiasi tik placebo efektu. „Pagrindinis visų simptomų atsiradimo veiksnys – moteriškų hormonų stoka, pasibaigus kiaušidžių veiklai. Vadovaujantis sveiku protu, elementaria logika ir pagrindiniais farmakologijos principais, geriausia gydyti pagrindiniu moterišku hormonu estradioliu, nes dėl jo stokos ir vystosi visi šie sutrikimai“, – tvirtina H. Stankevičius.
Gydytojo teigimu, menopauzinė hormonų terapija yra efektyviausias gydymo būdas siekiant pagerinti gyvenimo kokybę moteriai, kurią vargina ankstyvieji menopauziniai simptomai. Šis metodas neatkuria nei moters vaisingumo, nei kiaušidžių veiklos, tačiau išsprendžia pagrindinę menopauzės problemą – pašalina simptomus, kuriuos sukelia šiuo gydymo būdu kompensuojamas estrogenų trūkumas moters organizme. Tinkamiausias laikas skirti lytinių hormonų terapiją yra pirmi, antri pomenopauziniai metai, kadangi, pasak H. Stankevičiaus, optimaliausios kandidatės yra sveikos moterys, kurių pomenopauzinis laikotarpis nesiekia 10 metų. „Taikant menopauzinę hormonų terapiją remiamasi pagrindiniu farmakologiniu principu – kuo mažesne lytinių hormonų doze pasiekti maksimalų efektą. Skiriami minimalūs estradiolio kiekiai, o esant nepakankamam poveikiui dozė palaipsniui didinama tol, kol pasiekiamas norimas rezultatas“, – teigia H. Stankevičius. Menopauzinė hormonų terapija paprastai tęsiama 5-10 metų, o nutraukus lytinių hormonų vartojimą pusei moterų varginantys simptomai gali vėl atsinaujinti.
Verta pastebėti, jog menopauzinė hormonų terapija skiriama ne tik nepageidaujamų menopauzės sukeltų simptomų šalinimui, bet ir sunkiai pomenopauzinės vulvos ir makšties atrofijos bei senėjimo korekcijai, pomenopauzinės osteoporozės profilaktikai ir gydymui.
Nauda didesnė už rizikas
Tačiau menopauzinė hormonų terapija ne visada buvo vertinama teigiamai. Prieš kiek daugiau nei 50 metų, vos pasirodžius šiam gydymo metodui, buvo manoma, jog jis tinkamas visoms be išimties menopauzinio amžiaus moterims ir gali būti naudojamas visais atvejais, o ypač – pratęsiant „amžiną moteriškumą“.
Ilgainiui, menopauzinę hormonų terapiją skiriant visoms pacientėms neatsižvelgiant į jų sveikatos būklę, išryškėjo neigiami šalutiniai poveikiai, pasireiškiantys netinkamo naudojimo atveju, ir šis gydymo metodas imtas sieti su padidėjusia gimdos, kiaušidžių, krūtų vėžio, insulto ir infarkto rizika. Pasak H. Stankevičiaus, dėl šios priežasties buvo nutarta, kad menopauzinė hormonų terapija tinkama tik kai kurioms moterims, tik tam tikrais sunkiais, sudėtingais atvejais ir tik labai trumpą, paprastai 1-3 metų neviršijantį laikotarpį.
Šiandien menopauzinę hormonų terapiją rekomenduojama taikyti ne ilgesnį nei 5-10 metų laikotarpį, ji parenkama kiekvienai moteriai individualiai, remiantis jos gyvenimo būdu, įpročiais ir sveikatos būkle. Gydytojo ginekologo teigimu, šis gydymo metodas nepasižymi šalutiniais poveikiais, tokiais kaip vėžinių susirgimų rizikos padidėjimas.
„Vartojant tik estrogenus krūties vėžio rizika nepadidėja, netgi būna mažesnė nei nevartojančių grupėje. Tais atvejais, kai nepašalinta gimda, gleivinės apsaugai nuo išvešėjimo būtina vartoti gestagenus, todėl skiriama suderinta menopauzinė hormonų terapija. Tuo atveju krūties vėžio rizika gali nežymiai padidėti, nes kai kurie sintetiniai progesterono analogai gali turėti nepageidaujamą poveikį“, – teigia H. Stankevičius.
Pasak gydytojo, lytiniai hormonai nesukelia vėžio, bet jei krūtyje yra jau susiformavęs vėžinių ląstelių mikroauglys, gali būti paskatintas jo augimas. „Įdomu tai, kad vartojant moteriškus hormonus šis vėžys mažiau išplinta po organizmą. Endometriumo apsaugai į gimdą įvedus levonorgestrelį išskiriančią spiralę, rizika ženkliai mažėja, nes nelieka sisteminio poveikio, tik vietinis“, – tvirtina medikas.
Svarbiausia – rūpinimasis savimi ir sveika gyvensena
Norint pradėti gydymą lytiniais hormonais specialių tyrimų atlikti nereikia, o nacionalinės sveikatos priežiūros programos taikomos įprastai – PAP (onkocitologinis) tepinėlis tiriamas kas 3 metus, o mamogramos atliekamos kas dvejus. Pasak gydytojo ginekologo, esant įvairiems pakitimams rekomenduojamas individualus patikros dažnis, o pacientę stebintis gydytojas kiekvienais metais iš naujo turėtų aptarti tolimesnį menopauzinės hormonų terapijos vartojimą, įvertinant ne tik jo teikiamą naudą, bet ir kintančias rizikas.
H. Stankevičius pabrėžia, jog pradėjus gydymą menopauzine hormonų terapija itin svarbus tampa rūpinimasis savimi ir sveika gyvensena bei mityba. „Maitintis rekomenduojama vadovaujantis Pasaulinės sveikatos organizacijos sveikos mitybos piramide, mažinant dideliu glikeminiu indeksu pasižyminčius ir sočiųjų riebalų gausius produktus. Svarbu būti pakankamai fiziškai aktyvioms, koreguoti perteklinį svorį, atsisakyti rūkymo, nepiktnaudžiauti alkoholiu. Šių aspektų įtaka širdies bei kraujagyslių ligų ir krūties vėžio išsivystymui yra neabejotinai didesnė nei abejotinas menopauzinės hormonų terapijos šalutinis poveikis“, – tvirtina H. Stankevičius.
