„Net posakis yra: slogios mintys puola. Slogios mintys – tai savęs gailestis, kažkoks liūdesys, aukos vaidmuo. Štai ir sloga prasideda... Skaitant vieną tokią knygą man atsivėrė akys, kad mano liga nėra šiaip sau paveldimumas ar genai.

Kas yra širdis, kraujotaka? Tai yra gyvenimo džiaugsmas. Jaučiame širdimi, gyvename iš širdies – yra tokie posakiai, o aš tuo negyvenau, aš kaltinau visus dėl savo nesėkmių, nelaimių, dėl to, kad vyras kažko nepadarė, dėl to, kad vaikystėje mama kažkuo nepadėjo.

Kai supratau, kad reikia prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, kad savo mintimis, savo jausmais keičiu jį, – viskas pasikeitė. Aš supratau, ką ta mano liga norėjo pasakyti“, – pasakoja Renata.

Moteris sako, kad tai suvokusi jau nuo kitos dienos ryto vaistų nebegėrė. Nuo to prabėgo aštuoneri metai, gimė 3 vaikai, o gydytojų nuolatinės patikros liko toli praeityje.