„Kai gimė Domukas, išsipildė didžiausia mūsų šeimos svajonė – kadangi turime dukrą, visi kartu svajojome ir apie berniuką. Jis buvo neapsakomai stipriai laukiamas! Valandų valandas stebėdavau, kaip jis miega, tiesiog negalėjau juo atsigrožėti ir atsidžiaugti. Atrodė, kad kiekviena diena vis gražesnė už prieš tai buvusią. Tarsi nujausdama artėjančią nelaimę, džiaugiausi kiekviena savo gyvenimo minute. Domukas augo ir mokėsi greitai, tvirtai žengė pirmuosius žingsnius, ištarė pirmuosius žodžius. Niekada su juo neturėjome jokių rūpesčių, net ir virusinėmis ligomis sirgo itin retai“, – prisimena mama Deimantė.
Domuko mama pasakoja, kad iki nelaimės gyveno išties laimingą gyvenimą, kasdien dėkodama Dievui už du nuostabius vaikus ir kartu su vyru dėdama visas pastangas, kad tik jiems sukurtų kuo šviesesnę ateitį.
„Nuolat keliaudavome, daug laiko leisdavome gamtoje, vaikus mokinome pažinti pasaulį, labai mėgome gaminti, todėl kartu sukdavomės virtuvėje ir eksperimentuodavome gamindami naujus patiekalus. O po nustatytos diagnozės mūsų gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis...“, – su ašaromis akyse prisimena Deimantė.
Domukui buvo beveik treji, kai vakarais jis pradėjo įkvėpti ir užlaikyti orą. Netrukus tai pasitaikydavo vis dažniau. Tėveliai kreipėsi pagalbos, Domukui buvo atlikti įvairūs tyrimai be jokių rezultatų ir tik galiausiai magnetinis rezonansas galvoje parodė neaiškios kilmės židinuką.
„Tačiau net ir tuomet niekas mums jokio konkretaus atsakymo nesuteikė. Buvome palikti stebėjimui. Po pusmečio, pakartojus magnetinį rezonansą, paaiškėjo, kad židinukas plečiasi. Tiesa, vėl buvome nuraminti, kad tokie procesai galimi ir nebūtinai jie reiškia ligą. Kiekvieno tyrimo metu paaiškėdavo – auglys ir toliau didėja. Šiemet mes išgirdome verdiktą – būtina operacija. Auglys Domuko galvoje yra nelengvai pasiekiamoje vietoje, todėl bandydami sumažinti visas įmanomas rizikas, pradėjome ieškoti pagalbos užsienio šalyse.
Sprendimą Domą operuoti Vokietijoje priėmėme dėl to, kad joje esanti klinika turi intraoperacinį magnetinio rezonanso tyrimą, o tai leistų pamatyti, ar visas auglys yra pašalintas. Mūsų atveju auglio pašalinimas reikštų visišką sūnelio išgyjimą. Jeigu to padaryti nepavyktų, greičiausiai, vaikui tektų išgyventi chemoterapinį gydymą, kas, mūsų atveju, duoda mažai vilčių...“, – sako Domuko mama.
Deimantė prisimena, kad išgirdus mylimo sūnelio diagnozę, jai ėmė žemė slysti iš po kojų: „Kiekvieną dieną turėdavau surasti jėgų keltis. Atrodydavo, kad skauda kiekvieną kūno ląstelę. Nemiga, panikos priepuoliai tapo kasdieniniai palydovai. Buvo sunku suvokti, kad ši nelaimė ištiko mūsų šeimą. Galvodavau, kad išgyvenu baisų košmarą, kuris vieną dieną baigsis. Širdis plyšta iš skausmo žinant, kiek Domukas turės iškęsti, kad nesėkmės atveju jis gali turėti labai skaudžių liekamųjų reiškinių, o apie patį blogiausią scenarijų aš tiesiog negaliu pagalvoti... Tačiau šią akimirką yra svarbiausia laiku surinkti reikiamą sumą pinigų ir iki duoto termino nuvykti operacijai į kliniką Vokietijoje“.
Deimantė prisipažįsta – ji buvo pasiryžusi padaryti viską, kas įmanoma, išparduoti visą šeimos turtą, kol galiausiai suprato – tų pinigų vis tiek neužtektų...
„Man labai sunku prašyti pagalbos. Klinika jau dabar yra išrašiusi sąskaitą 48 000 eurų sumai, kurios užtektų tik geriausio scenarijaus atveju. Kadangi smegenų operacijų komplikacijos nėra retos, didžiulė tikimybė infekcijoms ir pakartotinei operacijai ar šunto statymui, reikalinga suma gali perkopti ir 80 000 eurų. Viena diena intensyvios pagalbos skyriuje kainuoja 1000 eurų, o būna, kad prireikia 20 parų ir daugiau... Mes tiesiog bejėgiai ir neturime jokio kito varianto, kaip tik ištiesti ranką ir maldauti geros valios žmonių suteikti mums galimybę išgelbėti sūnaus gyvybę“, – graudinasi Domuko mama.
Deimantė prisipažįsta po nelaimės pradėjusi dar labiau branginti kiekvieną akimirką, praleistą su vaikais. Ji tikina atsiribojusi nuo aplinkinio pasaulio, nenorinti su niekuo bendrauti, o tiesiog kuo dažniau laiką leisti kartu su šeima. Jos gyvenimas dabar kupinas įtampos, baimės ir nežinomybės, tačiau tėveliai stengiasi tyliai paverkti niekam nematant, o vaikams neparodyti tikrųjų išgyvenimų ir baimių. Deimantė tikisi, kad Domukui apie jį užklupusią ligą papasakos tik tada, kai ji bus sėkmingai įveikta.
„Aš suprantu, kad visi apie savo atžalas kalba su didele meile, bet apie Domuką galiu pasakyti, kad jis yra pats nuostabiausias vaikas. Jis kaip mat pavergia visus aplinkinius. Jis turi be galo didelę širdį! Su visais dalinasi viskuo, ką turi. Net ir saldainį gali padalinti į 4 dalis, kad tik visiems užtektų! Domukas labai jautrus vaikas, o tuo pačiu labai linksmas ir didelis pokštininkas.
Kitąmet jis ruošiasi keliauti į mokyklą, puikiai skaičiuoja, svajoja dalyvauti plaukimo varžybose ir būtinai laimėti medalį. Užaugęs jis svajoja būti statybininku arba krepšininku, lanko krepšinio būrelį. Domukas puikiai pažįsta visus krepšininkus, o labiausiai mėgsta Joną Valančiūną ir Igną Brazdeikį.
Kad jūs žinotumėte, kaip Domas myli gyvenimą ir visus aplinkinius! Mes pasiruošę padaryti bet ką, kad mūsų sūnus pasveiktų ir toliau galėtų gyventi savo gražų, nerūpestingą gyvenimą, toliau galėtų skleisti aplinkiniams savo šilumą. Esu gyvenimui dėkinga už Domuką, kuris man yra pats didžiausias stebuklas. Esu dėkinga už kiekvieną dieną, praleistą su juo, už kiekvieną jo šypseną. Ačiū gydytojams už padrąsinimą ir už tą rusenančią viltį išgelbėti mūsų sūnų“, – sako mama.
Su didele viltimi Domuko mama laukia pagalbos. Operacijos data bus paskirta tik po to, kai bus apmokėta sąskaita, o tam skirtas labai trumpas – vos mėnesio – terminas. Laikas nėra šios nuostabios šeimos sąjungininkas, nes operacija yra galima tik pusės metų laikotarpyje. Padėkime mažyliui iškeliauti į kliniką Vokietijoje ir įveikti jį užklupusią ligą.
Aukojant į sąskaitą:
Paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“
SEB bankas: LT61 7044 0600 0696 0787
SWIFT kodas: CBVILT2X
Paskirtis: Domuko gydymui
Aukojant per paypal sistemą:
egle@mamuunija.lt
