Tik 1950 metais pasirodžiusios rekomendacijos vaikščioti kelias minutes per dieną, tam tikra prasme buvo kardiologinės reabilitacijos pradžia. Vėliau gydytojų ir mokslininkų bendruomenė įrodė, kad ankstyvas šių pacientų aktyvinimas, skatinimas judėti iš tiesų yra labiau naudingas nei žalingas ir nedidino nepageidaujamų įvykių rizikos, o fizinis aktyvumas yra tiesiogiai susijęs su geresnėmis širdies ligomis sergančių pacientų išeitimis. Įdomu ir tai, kad modernėjant ir stipriai tobulėjant visai kardiologijos mokslo šakai reabilitacija nepraranda aktualumo iki šių dienų, o jos efektyvumą ir svarbą pacientui įrodo didelės apimties klinikiniai tyrimai.
Mirčių dėl širdies kraujagyslių ligų nemažėja
Nepaisant aktyviai vykdomos širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikos programos bei moderniausių diagnostikos ir gydymo metodų preinamumo, širdies ir kraujagyslių ligos išlieka pagrindine mirties priežastimi Lietuvoje. Kasmet kraujotakos sistemos ligos nusineša per 20 000 pacientų gyvybių, o tai sudaro maždaug pusę mirčių dėl visų priežasčių. Dar senovės kinų medicina akcentavo svarbą nesusirgti, nes prevencija iš tiesų yra efektyvi: įvertinta, kad sveikas gyvenimo būdas padėtų išvengti iki 80 proc. visų kraujotakos sistemos ligų atvejų. Todėl čia itin svarbiu tampa visuomenės elgesys skatinant sveiką gyvenseną ir kiekvieno mūsų suvokimas apie savo pačių ir savo šeimos narių sveikatą.
Reabilitacija po širdies ir kraujagyslių ligų – kas tai?
Kardiologinė reabilitacija yra kompleksas skirtingų priemonių, taikomų pacientui sergančiam širdies ir kraujagyslių ligomis. Lietuvoje, pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, kardiologinei reabilitacijai nukreipiami pacientai po ūmių susirgimų (miokardo infarktas, nestabili krūtinės angina), taip pat po atliktų širdies intervencijų bei operacijų. Dažniausiai pacientai nukreipiami į reabilitacijos ligonines, kur priklausomai nuo susirgimo yra gydomi stacionare nuo dviejų iki trijų savaičių. Galime tik pasidžiaugti, kad pacientų ligoninėse netrūksta ir reabilitacinis gydymas yra įprasta praktika Lietuvoje. Kita vertus, akivaizdu, kad ir net aktyvus dalyvavimas reabilitacijos programose mirštamumo nesumažina. Tad kodėl, jei kardiologinės reabilitacijos nauda (geresnis išgyvenamumas, mažiau kartotinų patekimų į ligoninę skaičius) yra įrodyta, Lietuvoje šių rezultatų pasiekti nepavyksta? Greičiausiai atsakymą rastume peržiūrėdami vykdomų kardiologinės reabilitacijos programų turinį ir poveikio priemonių trukmę. Pagrindinės kardiologinės reabilitacijomis dalimis turėtų būti paciento fizinis treniravimas ir jo turimų rizikos veiksnių korekcija.
Fizinis treniravimas – tai suplanuota, struktūruota ir nuolatos, ilgą laiką kartojama fizinė veikla. Fizinis treniravimas kardiologinės reabilitacijos programose turėtų užimti bent 50 procentų viso programai skirto laiko. Treniruotės turėtų būti vykdomos tik atlikus detalų paciento ištyrimą ir įvertinus jo fizinį pajėgumą fizinio krūvio mėginiu. Ypatingai svarbus kineziterapeuto dėmesys pacientui ir individualaus fizinio krūvio recepto sudarymas atsižvelgiant į paciento būklę ir fizinio krūvio testo rezultatus. Pagrindiniai fizinio treniravimo tikslai yra padidinti fizinį pajėgumą, skersaruožių raumenų jėgą ir taip kompensuoti sumažėjusią širdies sistolinę funkciją. Taip pat padėti pacientui suvokti savo kūną ir pojūčius treniruotės metu, paaiškinti treniruotės naudą, galimus šalutinius veiksnius bei išlaikyti fizinį aktyvumą parenkant mėgiamą ir tinkamą pacientui fizinę veiklą, kurią jis galėtų tęsti po gydymo reabilitacijos ligoninėje.
Likęs laikas paprastai skiriamas mokymui apie nuo paciento priklausančius širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnius (rūkymą, nutukimą, sutrikusią cholesterolio apykaitą, aukštą arterinį kraujo spaudimą, neadekvačią cukrinio diabeto kontrolę). Reabilitacijos metu visi pacientai konsultuojami psichologo siekiant geros psichoemocinės būklės ir adekvačios reakcijos į ligą užtikrinimo. Socialinio darbuotojo konsultacijos skirtos darbingumo atstatymui ir socialinės adaptacijos gerinimui. Visų šių priemonių derinys ir nulemia ligos progresavimo lėtinimą, fizinio pajėgumo didinimą, gyvenimo kokybės gerinimą.
Pacientas – svarbiausias reabilitacijos komandos narys
Paciento gydymas reabilitacijos ligoninėje paremtas komandinio darbo principu – reabilitacijos eigoje pacientą konsultuoja ir prižiūri visa specialistų komanda. Visgi pats svarbiausias reabilitacijos komandos narys yra pats pacientas, kurio motyvacija ir noras sveikti yra visos komandos varomoji jėga.
Persirgusiems ūminį miokardo infarktą, svarbu:
1. Praėjus ūmiam ligos laikotarpiui kreiptis į kardiologinės reabilitacijos paslaugas teikiančias įstaigas ir pradėti fiziniu treniravimu paremtą reabilitacinį gydymą.
2. Tęsti paskirtą medikamentinį gydymą ir toliau aktyviai lankytis pas šeimos gydytoją ar kardiologą.
3. Baigus gydymą reabilitacijos ligoninėje tęsti treniruotes pagal kiekvienam individualiai sudarytą fizinio treniravimo planą atsižvelgiant į širdies susitraukimų dažnį ir patiriama dusulį bei nuovargį. Fizinio aktyvumo nauda stebima tik tol kol jis tęsiamas.
4. Koreguoti svorį (kūno masės indeksas turėtų būti <25 kg/m2, liemens apimtis vyrams <102 cm, moterims <88 cm), kasdieniame gyvenime remtis sveikos mitybos principais (vengti sūrių, riebių, saldžių produktų, rinktis daugiau vaisių ir daržovių, valgyti žuvies 1-2 k/sav., kas dieną suvalgyti riešutų, riboti arba visai atsisakyti alkoholio vartojimo).
5. Adekvačiai gydyti arterinę hipertenziją (sekti ir žinoti savo arterinį kraujo spaudimą – turėtų neviršyti 140/90 mmHg), atkreipti dėmesį į pulsą (optimalus širdies susitraukimų dažnis ramybėje 65-70 k/min).
6. Mesti rūkyti.
