– Jūsų kelias į mediciną. Kas nulėmė rinktis chirurgo profesiją, o vėliau įgyti abdominalinio chirurgo licenciją?
– Apie biomedicinos mokslus galvojau jau nuo pirmųjų gimnazijos klasių – patiko biologija, chemija. Tačiau tik prieš pat stojimą iki galo apsisprendžiau gyvenimą susieti su medicina. Chirurgija pradėjau domėtis pirmuosiuose medicinos kursuose, kuomet dalyvaudavau eksperimentiniuose širdies-plaučių komplekso transplantacijos modeliuose vivariume. Vėliau buvo savanoriški chirurginiai budėjimai, pirmieji asistavimai operacijose, o vėliau ir sprendimas pasirinkti abdominalinio chirurgo kelią.
– Kokius signalus siunčia žmogui jo organizmas, kada reikėtų kreiptis į abdominalinį chirurgą? Ar žemaičiai linkę įsiklausyti į savo organizmo skundus?
– Žmogaus virškinamajame trakte yra 500 milijonų neuronų. Tarpusavyje sąveikaudami, jie užtikrina tinkamą virškinimą, maisto judėjimą virškinamuoju traktu ir sudaro vadinamąsias „antrąsias smegenis“. Dėl pačių įvairiausių priežasčių sutrikus sąveikai su centrine nervų sistema, gali atsirasti patys įvairiausi skundai – pilvo skausmas, pilvo pūtimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas. Abdominalinio chirurgo darbas yra atskirti galimas organines šių simptomų priežastis ir jas gydyti. Pvz., pilvo skausmas dešinėje pusėje, susijęs su vidurių pūtimu ir mažakraujyste gali būti storosios žarnos vėžio ženklas. Atliekant kolonoskopiją, atmetama arba patvirtinama vėžio diagnozė, pašalinami polipai, kurie ilgainiui gali suvėžėti bei nustatomos kitos ligos. Žemaitiškas būdas dažnai pakiša koją ankstyvai ligų diagnostikai, tačiau anksčiau ar vėliau ir žemaičiai būna priversti apsilankyti pas gydytojus. Pagrindiniai signalai, kurie turėtų priversti susirūpinti net ir labiausiai užsispyrusį žemaitį yra užsitęsęs pilvo skausmas, pasikeitęs reguliarus, įprastas tuštinimasis. Gali atsirasti pilvo pūtimas, raižymas, pilvo gurguliavimas, tačiau vienas svarbiausių simptomų yra pasirodęs kraujas išmatose. Kraujo ant popieriaus gali nesimatyti, jis gali būti pastebėtas tik tiriant išmatas – tuomet būtinai turi būti atlikta kolonoskopija.
– Kai kas iš pacientų dar gyvena nuostata, kad chirurgas be skalpelio neįsivaizduojamas, o po operacijų lieka nemaži randai. Gal galėtumėte tokiems pacientams atskleisti laparoskopinių operacijų naudą?
– Laparoskopinės operacijos yra jau pakankamai įsitvirtinęs chirurgijos būdas, kurio metu su kamera ir ilgais instrumentais per mažus pjūvelius atliekamos pačios įvairiausios pilvo ertmės operacijos. Žinoma, pjūveliams atlikti vis dar naudojamas skalpelis, tačiau trauma žmogaus organizmui yra ženkliai mažesnė lyginant su klasikinėmis atviromis operacijomis. Po laparoskopinių operacijų reikia mažiau nuskausminamųjų, ligoniai mažiau laiko praleidžia ligoninėje ir anksčiau grįžta į aktyvią veiklą. Laparoskopinį operavimo būdą naudoju ligoniams, sergantiems storosios žarnos vėžiu, tulžies pūslės akmenlige, pilvo sienos ar diafragminėmis išvaržomis bei kitoms retesnėms ligoms. Pvz., ne taip jau seniai teko laparoskopiškai per mažą pjūvelį pašalinti 1200 g riebalinį auglį iš užpilvinio tarpo.
– Ar susirgimai, su kuriais susiduriate savo darbe, turi polinkį „jaunėti“ ir kaip jų išvengti ar bent atitolinti?
– Iš tikrųjų pastebėjau, kad onkologiniai susirgimai linkę pasireikšti ir pacientams, nesulaukusiems keturiasdešimties metų. Tai siejama su vakarietišku, sotesniu, mažiau aktyviu gyvenimo būdu. Įtakos turi ir genetiniai faktoriai, kurių pakeisti neįmanoma. Dieta yra svarbi storosios žarnos onkologiniams susirgimams, pvz.: šalyse, kur mėsos valgoma itin mažai, storosios žarnos vėžio atvejų daug mažiau. Konkrečiai negalime pasakyti, kad būtinai reikia maitintis vienaip ar kitaip, tačiau kuo daugiau augalinio maisto valgysime, tuo geriau.
– Glaustai pasidalinkite patirtimi, kurią įgijote tarptautiniuose kvalifikacijos kėlimo kursuose. Kaip šią patirtį pritaikote Lietuvoje?
– 2017 metais buvau vienas iš nedaugelio lietuvių, laimėjusių Europos endoskopinės chirurgijos draugijos stipendiją 3 mėnesių stažuotei didžiausiuose minimaliai invazinės chirurgijos centruose. Aš pasirinkau stažuotę Turino miesto ligoninės Pilvo chirurgijos skyriuje, vadovaujamame profesoriaus Mario Morino. Tai yra vienas žymiausių Italijos pilvo chirurgų, laparoskopinės chirurgijos pradininkas, 1991 m. pirmasis laparoskopiškai pašalinęs tulžies pūslę Italijoje. Aš turėjau puikią galimybę stebėti ir asistuoti jo atliekamoms laparoskopinėms storosios žarnos operacijoms – įgyta patirtis pasitarnauja atliekant minimaliai invazines onkologines operacijas Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje.
– Esate Europos endoskopinės chirurgijos draugijos (EAES), minimaliai invazinės chirurgijos draugijos, Lietuvos koloproktologų draugijos narys. Kaip praktiškai pasitarnauja tokia priklausomybė šioms draugijoms Jūsų darbe?
– Dalyvaudamas EAES veikloje, turėjau galimybę išvykti stažuotis į Italiją, lankyti tarptautines konferencijas ir keistis patirtimi su kitų šalių kolegomis. Visa tai praverčia kasdieniame klinikiniame darbe, kuomet tenka susidurti su retesniais ir sudėtingesniais atvejais.
– Koks įspūdis, žvelgiant iš Respublikinės Klaipėdos ligoninės į Regioninę Telšių ligoninę? Ar pastarojoje yra pakankamai modernios įrangos, taikomos Jūsų profesiniame darbe?
– Telšių ligoninėje yra sudarytos visos sąlygos atlikti diagnostinius radiologinius (echoskopiją, kompiuterinę tomografiją), endoskopinius (fibrogastroskopiją, kolonoskopiją) tyrimus bei taikyti pažangius chirurginius gydymo būdus (laparoskopinę chirurgiją). Šiais aspektais Regioninė Telšių ligoninė nenusileidžia Respublikinei Klaipėdos ligoninei.
– Kas Jus džiugina ir labiausiai neramina profesinėje veikloje?
– Pats didžiausias džiaugsmas būna tada, kai remdamasis savo įgyta patirtimi ir žiniomis gali nustatyti sudėtingą diagnozę bei padėti pacientui išvengti potencialių bėdų, susijusių su sveikata. Tačiau neretai dėl didėjančios priešpriešos ir nesusikalbėjimo tarp gydytojų ir pacientų iškyla daug problemų, kurių lengvai būtų galima išvengti. Labai norėtųsi, kad abi pusės suprastų, jog tiek gydytojas, tiek pacientas siekia to paties tikslo – įveikti ligą, ir tik bendromis pastangomis galima nugalėti užklupusias negandas.
– Gal savo ateitį siejate su Telšiais?
– Telšiai man nuo gimnazijos klasių paliko puikų įspūdį, kuomet dalyvavau respublikinėje biologijos olimpiadoje. Vėliau keletą kartų dalyvavau gyvos dainos festivalyje ant Germanto ežero kranto, sukūrusiame magišką Žemaičių sostinės aurą. Man visada būdavo malonu aplankyti Telšius ir jo apylinkes, todėl labai džiaugiuosi, kad turėsiu progą į Telšius atvykti dažniau.
– Dėkoju už pokalbį.
