Neįmanoma yra tik tol, kol tai tampa įmanoma. Mėgstantiems kartoti, kad ko nors nepajėgia padaryti, reikėtų susipažinti su 40-mečiu Donatu Čemeriu. Cerebrinio paralyžiaus pažymėtas piniaviškis nuveikęs kur kas daugiau nei daugelis sveikųjų. Donatas kuklinasi nemėgstantis dėmesio ar duoti interviu. Jam kur kas maloniau valandų valandas užsidarius duris naktinėti studijoje, kurti muziką ir ja dalytis su kitais. Šio muzikos kūrėjo sąskaitoje – jau keturi albumai. Netrukus pasirodys ir pats naujausias D. Čemerio darbas. Jis sako nenorintis atskleisti visų kortų, bet jau nuo praėjusios vasaros dirba su vienu tikrai žinomu atlikėju.
Studija Donatui – ir antrieji namai, ir stichija, kurioje jaučiasi geriausiai. Visgi kartais nematomą kūrėją, užkulisių žmogumi save vadinantį D. Čemerį galima išvysti ir ant scenos. Be Donato neįsivaizduojama nė viena Piniavos bendruomenės šventė. Jis ir renginių siela, ir garsas, ir muzika, ir prodiuseris.
Kalba darbai, ne diagnozė
Kaip nemėgsta dėmesio, taip D. Čemeris nenoriai kalba ir apie jo gyvenimą pažymėjusią diagnozę – cerebrinį paralyžių.
Kad talentingo kompozitoriaus ligos istorijoje yra įrašas apie šią negalią, išduoda tik nekontroliuojami judesiai, būdingi daugeliui ją turinčiųjų, taip pat Donatui sunkiau vaikščioti ir kalbėti. Cerebrinio paralyžiaus diagnozę D. Čemerio šeima išgirdo jam gimus. Donatas augo apsuptas meilės ir rūpestingumo ir yra labai dėkingas tėvams, nenuleidusiems rankų net tais gūdžiais sovietmečio laikais, kai apie įvairiausias reabilitacijas ir gydomuosius masažus kažin ar kas buvo girdėjęs.
Nors prisipažįsta kartais jaučiantis šiokį tokį barjerą dėl kūną kaustančios negalios, D. Čemeris gana lengvai susitaikė su diagnoze. Jis stengiasi gyventi taip, kaip nori ir gali, nes žino, kad kitaip nebus.
„Jeigu mane žmonės priima tokį, koks esu, man kita nerūpi. Smagu, kad mane vertina už tai, ką darau, o ne koks esu“, – šypteli Donatas.
D. Čemeris mena augęs kaip ir visi vaikai. Jo aplinkoje visi draugai buvo sveiki, tačiau nuo pat mažų dienų niekas Donato neišskyrė ir neatstūmė. Priešingai – jis buvęs tas nesustabdomas idėjų generatorius ir didžiausias aktyvistas. D. Čemeris baigė Panevėžio M. Karkos vidurinę mokyklą.
Ir iki šiol dėkingas visiems pedagogams, klasės draugams, šiltai jį priėmusiems. Anot Donato, mokyklos metai, ypač paskutinieji, buvę nepakartojamas laikas smagiausių gastrolių su muzikos grupe.
„Su bendramoksliais koncertuodavome kavinėse, važiuodavome groti į Pasvalį. Kur tik mums neteko būti!“ – juokiasi muzikantas. Beje, su klasės draugais šiltus santykius D. Čemeris palaiko iki šiol.
Išsigelbėjimas – sportas
D. Čemeris – puikus pavyzdys, kad cerebrinis paralyžius tikrai nėra nuosprendis. Visgi, kad galėtų daryti tai, ką šiandien daro, Donatas turėjo daug ir sunkiai su savimi dirbti. Cerebrinio paralyžiaus išgydyti neįmanoma, tai – nuolatinė būsena. Tačiau jokių nepatogumų ar skausmų Donatas sako nejaučiantis.
Anot D. Čemerio, geriausias vaistas nuo kūno kaustančios negalios – aktyvus gyvenimo būdas ir labai daug jam būtino fizinio krūvio.
„Viskas priklauso nuo sporto ir kiek pastangų skirsiu dėl savo sveikatos. Aktyvus gyvenimo būdas, kasdienis sportas ir labai daug fizinio krūvio. Tai – pagrindinis pasipriešinimas šiai diagnozei“, – teigia Donatas. O geriausiu nemokamu treniruokliu D. Čemeris vadina augintinę septynerių kalytę Hilą. Beveik kiekvieną dieną šis unikalus sportininkų duetas įveikia po penkis kilometrus dviračiu ar pėsčiomis Piniavos miškais. Vieni niekai jiedviem atkakti ir iki Panevėžio.
Talentinga šeima
Likimą pažymėjusi liga D. Čemeriui niekuomet netrukdė siekti didžiausios vaikystės svajonės – muzikuoti. Kai talentingojo Donato rankos suranda instrumento klavišus, regis, negalia visiškai dingsta. Kaip ir tuomet, kai jis pasineria į muzikos kūrybą. D. Čemerio muzikinis kelias prasidėjo vos penkerių. Kitaip turbūt ir būti negalėjo – visa jo šeima neabejinga muzikai. Mama ir tėtis dainavo, brolis ir sesuo lankė Muzikos mokyklą. Donato brolis baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Sesuo – profesionali kompozitorė, kurianti muziką pasauliniams projektams.
„Taip išėjo, kad duoną iš muzikos valgome tik mudu su sese. Bet nei mane kas vertė, nei skatino, – patikina kompozitorius. – Man muzika tiesiog įaugusi į kraują. Kai buvau mažas, vieną dieną atsisėdau prie pianino ir pradėjau groti, išgauti melodiją be jokių pamokų tiesiog iš klausos.“
Mokytojo pastūmėtas
Talentingo vienuolikmečio D. Čemerio kelias nuvingiavo pas žinomą muzikos pedagogą panevėžietį Gendrių Jakubėną. Kaip tik tuo metu jis Panevėžyje įkūrė „Yamahos“ muzikos mokyklą, dabartinę Modernaus dainavimo studiją. Donatas ir dar keletas mokinių buvo patys pirmieji, pradėję mokytis muzikos paslapčių klavišinių instrumentų džiazo improvizacijos klasėje. Skatinamas mokytojų, D. Čemeris ėmė dalyvauti įvairiuose konkursuose. Ne kartą tapo jų laureatu.
„Tas laikotarpis buvo labai šaunus. Važinėjome į konkursus – Vilnius, Kaunas, kiti miestai. Teko pasirodyti ir respublikiniuose“, – pasakoja Donatas.
Kurti muziką D. Čemeris pradėjo dar besimokydamas pas G. Jakubėną. Jis ir pastebėjo jaunuolio neeilinį muzikinį talentą. „Kadangi grojome daug džiazinių pratimų, o džiazas, kaip žinoma, labai lavina vaizduotę, tiesiog pradėjau mintyse dėlioti savo melodijas, kompozicijas. Mokytojas pamatė, kad galiu kurti“, – pirmuosius žingsnius mena D. Čemeris.
Su bendramoksliais aktyvusis Donatas subūrė instrumentinės muzikos grupę „Less gama“, koncertuodavo įvairiuose renginiuose ir projektuose. Jam viską magėjo pačiam išbandyti, dalyvauti, pamatyti. Visgi dabar Donatas yra tikras, kad labiausiai jį traukia kūryba ir užkulisinis gyvenimas. D. Čemeris jau nebesuskaičiuoja, kiek kūrinių jo studijoje išvydo dienos šviesą. Tačiau juokiasi, kad tų, kuriuos kūrė būdamas pradžiamokslis, negali klausytis be šypsenos.
„Ką dariau prieš penkiolika metų, ir dabar, aišku, smarkiai skiriasi“, – sako Donatas.
Žvaigždžių kalvė
D. Čemerio akyse kūrėsi ir augo garsusis duetas Titas ir Benas. Kaip pasakoja Donatas, šių dviejų jaunuolių, scenos garsenybių, istorija atsitiktinai ir prasidėjo jo studijoje Panevėžio pakraštyje. Titas yra D. Čemerio sūnėnas, Beno mama Vaida – gera Donato pažįstama.
„Kartą jie atvažiavo pas mane į studiją, kai buvo dar visai tokie… – nuo žemės kilsteli ranką Donatas, rodydamas, jog viskas prasidėjo, kai dabar visoje Lietuvoje žinomi atlikėjai buvo visai pypliukai. – Sako, pasižiūrėk, gal kas iš jų išeitų. Pabandėme įrašyti keletą paprastų vaikiškų dainelių. Taip jie ir užsikabino. Beje, tada dainavo tik Titas, Benas nieko bendro su muzika neturėjo. Bet kai jis pabandė – tai jau pabandė.“
Donatui malonu stebėti, kaip jo studijoje pamatus padėję ir augę atlikėjai dabar šturmuoja sceną, sunkiu darbu yra užsitarnavę vietą pramogų pasaulyje. O kadaise ir pats Donatas mielai virė šiame katile.
Ne vakarėlių žmogus
D. Čemeris studijavo Panevėžio kolegijoje pramoginių renginių organizavimą. Tuo metu menų filialas buvo įsikūręs Rokiškyje. Ten jis susipažino su dėstytoju Jonu Buziliausku, buvusiu humoro grupės „Ambrozija“ vadovu. O tuomet prasidėjo linksmiausias Donato gyvenimo periodas – net dešimt metų trukęs bendradarbiavimas su tuomet populiarumo viršūnėje karaliavusia humoristų grupe ir garsiausiais to meto veikėjais – Stefute, Raimondėliu, Beausiu, kuriuos daugelis dar prisimena iki šiol.
„Tai man buvo didžiulė nemokama praktika. Mezgėsi pažintys, geriau pažinau visą pramogų pasaulį“, – džiaugiasi Donatas.
Jis didžiuojasi ir pažintimi su legendine Panevėžio grupe „Vaivorykštė“ ir jos lydere Irena Ulvydaite-Snabaitiene, su kuria iki šiol palaiko itin šiltus santykius. Dabar pats D. Čemeris, kaip kompozitorius, priklauso autorių teises saugančioms asociacijoms LATGA ir AGATA. Labai džiaugiasi, jog kasmetiniuose narių suvažiavimuose gali susitikti su garsiausiais šio laikmečio kūrėjais, padiskutuoti apie muziką ir jos ateitį. Andrius Mamontovas, Leonas Somovas – tai tik keletas vardų ir veidų, su kuriais D. Čemeriui teko susitikti akis į akį, smagiai pabendrauti, pasidalyti idėjomis.
„Nesu vakarėlių dalyvis, bet tokie susitikimai labai įkvepia“, – šypsosi Donatas. Investicijos neskaičiuojamos Donatui muzika – ir profesija, ir darbas, ir laisvalaikis. Nors kompozitoriaus meilės muzikai negalima prilyginti jokiems pasaulio pinigams, jis skaičiuoja į savo nuosavą įrašų studiją ir pomėgį investavęs išties daug. Baigęs studijas kolegijoje tiesiog pradėjęs nuo nulio.
„O dabar nebėra prasmės skaičiuoti. Muzika toks dalykas, kad niekada nebus gana. Jeigu nori kurti kokybiškai, kad tiktų atlikėjams, neišmatuosi pinigais“, – tikina kūrėjas.
D. Čemeris augo laikais, kai brolis klausėsi aštunto dešimtmečio muzikos. Jo grojaraštyje nuolat sukosi maištautojų „Depeche Mode“ kūriniai, tad Donatui šis stilius tarsi įaugo į kraują. Anot jo, tai labai melodinga muzika, kurią sukurtų toli gražu ne kiekvienas. O pačiam D. Čemeriui itin artima elektroninė šiuolaikinė muzika, praturtinta instrumentine. Jis – išties produktyvus kūrėjas ir aranžuotojas.
Donato kurti muzikiniai takeliai skamba ne viename populiariame televizijos projekte. D. Čemeris bendradarbiauja su įvairiais populiariosios muzikos atlikėjais, ansambliais, teatru. Daug dėmesio skiria elektroninės muzikos bei garso apdorojimo technologijoms.
Nenueiti į paraštes
Nenuostabu, kad geriausiai D. Čemeris jaučiasi kalbėdamas apie muziką ir kūrybą. Juolab kad ši jį lydi net sapnuose.
„Tikrai taip! Būna, kad melodiją tiesiog susapnuoju, – juokiasi Donatas. – Tada atsikeliu, užprogramuoju natas, patį motyvą, ir iš to motyvo tarsi minkau tešlą – tol, kol išeina galutinis gaminys.“
Vienas dalykas, anot Donato, yra dirbti su atlikėju ir jo komanda. Kitas – kurti sau.
„Manęs niekas nekontroliuoja, niekas nevaržo, niekas neaiškina, ką ir kaip turėčiau daryti. Todėl visas kūrybinis procesas trunka daug trumpiau“, – aiškina kūrėjas.
Visgi ar dirbtų vienas, ar su atlikėju, Donatui svarbiausia išspausti maksimumą. „O kaip žmonės mano muziką priims – skonio reikalas. Juk visiems neįtiksi. Žinau, kad turiu padaryti savo darbą šimtu procentų“, – akcentuoja muzikantas.
D. Čemeriui svarbiausia, kad jo kurta muzika gyventų, nenueitų į paraštes. Tokia yra jo, kaip kompozitoriaus, siekiamybė.
„Noriu, kad tas kūrybinis procesas mane visada lydėtų. Kad augčiau pats, kad mano muzika augtų“, – šypteli Donatas.
