Nors jaunoji karta, pastebi A. Germanavičius, dabar gerokai atidesnė savo emocinei savijautai, civilizacijos ligų – depresijos, nerimo, panikos sutrikimų – sparčiai daugėja. Be to, Lietuvoje vis dar yra nemažai negydytų, užleistų psichozės atvejų, o policijai ir greitajai pristatyti pacientus kartais tenka tiesiai iš darbovietės.
Apie lietuvių psichikos sveikatą ir pokyčius šioje srityje su prof. A. Germanavičiumi kalbėjome laidoje „Normalūs Neurotikai“.
- Kokie didžiausi pokyčiai, lūžiai per pastaruosius dešimtmečius įvyko psichikos sveikatos srityje?
- Yra keletas tokių svarbių žinių apžvelgiant pastarųjų metų laikotarpius. Tendencija sirgti tomis civilizacijos ligomis – nerimo, nuotaikos sutrikimais, depresiniais sutrikimais – išlieka ir labai sustiprėjo, ypač po pandemijos. Vien dėl depresinių sutrikimų besikreipusių žmonių, kuriems ir buvo nustatyta depresija, per pastaruosius trejetą metų tapo pusantro karto daugiau. Tai liudija oficiali statistika, o dar yra dalis žmonių, kurie gydėsi privačiai, kurie nepatenka į valstybės sveikatos sistemos duomenis, tai realybėje tų žmonių skaičius yra daug didesnis.
Kita vertus, aš noriu pasidžiaugti, kad gyventojai rūpinasi savo psichikos sveikata, emocine sveikata, kreipiasi į šeimos gydytojus, į psichikos sveikatos centrus ir tą pagalbą gauna.
Šioje statistikoje kaip visada svarbų vaidmenį vaidina savižudybių statistika. Savižudybių statistikoje yra keletas tokių tendencijų. Per trejetą pastarųjų metų savižudybių skaičius palaipsniui šiek tiek mažėja. Tačiau išlieka keletas blogų tendencijų, kurios ir buvo per pastaruosius 30 metų. Viena tendencija yra ta, kad Lietuvos gyventojai vyrai, kurie gyvena kaime ir kurie vartoja alkoholį, išlieka pati didžiausia rizikos grupė. Ir tai nepakito net per pandemiją.
- Aš norėčiau sugrįžti prie nerimo ir panikos sutrikimų. Jūs taip gražiai pasakėte „civilizacijos ligos“. Šie sutrikimai dabar dažnai vadinami šių laikų žmonių rykšte. Amerikos psichologų asociacija yra skelbusi, kad Z karta rečiausiai savo psichologinę būklę įvardija puikia. Kaip jūs manote, kodėl taip yra – ar prastėja mūsų savijauta, ar daugiau į tai kreipiame dėmesį?
- Per pastaruosius 20 metų užaugo nauja žmonių karta, kuri yra jautresnė savo savijautai, savo nuotaikai. Tai skatina ir tai, kad jau nuo mažų dienų yra ir kitoks tėvų auklėjimas. Labai svarbu, kad sunkumai, su kuriais susiduria žmonės, yra nenustumiami ir neneigiami.
Kas buvo anksčiau? Tradiciškai sovietmečiu visada būdavo neigiama ir sakoma, kad tu sustiprėsi, tau praeis, kalbama apie tai, kad tu nekreipk dėmesio į tuos sunkumus, kurie tave slegia. Arba būdavo sugalvojamos kažkokios kitos priežastys.
Reikia pasidžiaugti, kad jauna karta yra jautresnė, savirefleksija žymiai didesnė, tačiau, aišku, subjektyvių nusiskundimų lygis gali būti šiek tiek didesnis.
Lygiai taip pat, kaip aiškiai matome ir vyrų bei moterų skirtumus depresijos simptomų pajautime. Moterys yra daug jautresnės ir jos daug greičiau praneša kitiems ir, aišku, pačios sau pripažįsta, kad joms pasikeitė nuotaika, pasikeitė energijos lygis, tapo nebe taip smagu atlikti kažkokius įprastinius namų darbus arba spręsti kažkokius rūpesčius. Taip pat tapo sunkiau rūpintis vaikais, darbe galbūt mažesnis pasitenkinimas. O vyrai į tai paprastai reaguoja daug vėliau, nes iš pradžių neigia arba mano, kad jiems gali padėti kiti dalykai, arba tai išvis nėra svarbu jų gyvenime.
- Paminėjote sovietmetį ir tikrai visi žinome, kad tuo metu buvo absoliutus psichikos sveikatos problemų neigimas. Bet šiandieną taip pat toli gražu ne visi žmonės kreipiasi pagalbos. Neseniai atlikta apklausa rodo, kad pagalbos į specialistus kreiptųsi tik kas 10 lietuvis, jeigu susidurtų su kažkokiais emociniais negalavimais. Įžvelgiate čia kažkokį raudoną signalą?
- Tas neigimo požiūris, kuris iki šiol galbūt dar daliai žmonių tęsiasi, manau, yra tam tikras auklėjimo padarinys. Galbūt tam tikros vertybės suformavo tokį požiūrį ir tų žmonių vis mažiau ir mažiau. Tačiau, aišku, kad tai turi labai neigiamas pasekmes būtent tada, kai žmonės susiduria su sunkiais sutrikimais. Pavyzdžiui, yra dalis žmonių, kurie serga didžiąja depresija arba psichoziniais susirgimais, ir prasidėjus simptomams labai atidėlioja kreipimąsi į specialistus. Ir ypač čia blogai veikia artimųjų patarimai, jeigu artimieji nepaskatina kreiptis arba, pavyzdžiui, tie žmonės yra vieniši.
Mes matome ir mūsų ligoninės specialistai vis dar susiduria su tokiais atvejais, kada penketą metų žmonės niekur nesikreipę, niekur nesigydę turėjo tuos simptomus, kurie nuolatos stiprėjo. Psichozės metu žmonėms pradeda atrodyti, jog aplinkiniai žmonės piktavališkai prieš juos nusiteikę, jie pradeda girdėti kažkokius garsus ar balsus, kurie turi įtakos jų elgesiui, yra sunki nerimo būsena, nemiga. Mes matome tokius atvejus, kada net darbdaviai rūpinasi, paskambina artimiesiems ir tokie žmonės atvežami su greitąja, su policija, kas Vakaruose jau yra rečiau.
Ta negydyta psichozės trukmė yra kaip vienas iš kriterijų mūsų psichikos sveikatos sistemoje. Gaila, kad šio rodiklio mes nevertiname ir nematuojame. Nėra sistemingų mokslinių tyrimų, kurie Lietuvoje parodytų, koks iš tikrųjų yra tas rodiklis. Bet iš tų atvejų mes galime spręsti, kad tas rodiklis yra blogas. Tam yra reikalingos ankstyvosios psichozės programos, kurios būtent jau mokykloje, tarp vyresnių klasių moksleivių padėtų identifikuoti tuos didesnės rizikos žmones, kaip tai daroma Norvegijoje, Skandinavijos šalyse, JAV, taip pat Didžiojoje Britanijoje.
- Jūs net viename interviu esate sakęs, kad iki šiol Lietuvoje pasitaiko atvejų, kai artimieji žmonės nukreipia ne į psichikos sveikatos specialistus, o, pavyzdžiui, į kunigus. Taip vis dar vyksta?
- Taip. Tame reiškinyje nėra nieko blogo, nes kartais galbūt tikrai verta pasikalbėti su žmogumi, išmanančiu dvasinius dalykus, jeigu to žmogaus vertybės irgi atitinka. Šiuo metu mes taip pat stebime tokią gerą tendenciją, kad nauja kunigų karta visose konfesijose yra žymiai jautresnė ir jie teisingai pataria kreiptis į specialistus. Arba, pavyzdžiui, malda gali padėti žmonėms, patiriantiems kažkokias labai laikinas krizes arba sunkumus.
Tačiau kunigai taip pat padeda atrinkti, kada reikia nedelsiant kreiptis į specialistus ir nebeaiškina taip, kad jeigu, pavyzdžiui, žmogus girdi Dievo balsą, kad tai yra labai gerai ir visa tai yra kažkoks šventumo apreiškimas. Dievo balso girdėjimas dažniausiu atveju liudija apie sunkią psichikos ligą.
- Kas aštuntas lietuvis yra susidūręs su psichikos sveikatos sutrikimais, jūs sakote, kad tokių žmonių realybėje gali būti dar daugiau. Tai, profesoriau, gal čia normalu, gal mes negalime nugyventi gyvenimo be kažkokių emocinių sutrikimų ir taip tiesiog yra, su tuo reikia susitaikyti?
- Labai geras jūsų požiūris, Gintare. Pasiūlymas į tai žiūrėti per normalizavimo prizmę yra labai tinkamas. Būtent tą Vakaruose daro destigmatizacijos ir visuomenės švietimo kampanijų vadovai ir dalyviai. Jie sako, kad jeigu paimtume visą žmogaus gyvenimą nuo jo gimimo iki mirties, tai, ko gero, net 50 proc., pusė žmonių, patirtų psichikos sveikatos sutrikimus.
- Ačiū už pokalbį.
