Lietuvos karo akademijos psichologė Rosita Kanapeckaitė sako, kad dėl šių įvykių vienaip ar kitaip žemė iš po kojų pajudėjo visiems ir tai neapsieis be pasekmių. Tiesa, sutinka ji, kol mes matome tik ledkalnio viršūnę, nes žmonės vis dar patiria stresą ir kitus sudėtingus išgyvenimus.
Apie tai, kokie buvo 2022-ieji ir ar normalu, kad pripratome net prie karo, su R. Kanapeckaite kalbėjome laidoje „Normalūs Neurotikai“.
– Jeigu kalbėtume apie lietuvių emocinę sveikatą, kiek ryškus pokytis įvyko per praėjusius metus?
– Pasibaigus antram karantinui į mūsų duris labai greitai pasibeldė karas. Tarp tų dviejų globalių reiškinių nėra aiškios takoskyros. Negalėčiau pasakyti, kad psichinė sveikata yra tokiam labai ryškiam pablogėjime, bet galbūt per tuos metus ir karo kontekste mes įgavome didesnį psichologinį atsparumą. Tai nėra vien tik blogi dalykai, nes mes adaptavomės ir išmokome tvarkytis, kai tam tikrais gyvenimo etapais apskritai galėjome planuoti tik savaitę į priekį.
Jeigu seniau turėdavome lūkesčių, kad tikrai tokią dieną įvyks kažkoks suplanuotas renginys, tai po šitų kelerių metų mes labai gerai suprantam, kad mes planuojam, bet gali būti visaip.
– Kaip sako, mes planuojam, Dievas juokiasi.
– Taip. Gali būti, kad šitoj situacijoj, kurioje mes atsiradome, yra ir tam tikrų gerų dalykų. Nors besiskundžiančių žmonių tiek emocine būsena, tiek sveikata yra taip pat pakankamai daug.
Aš labai mėgstu necukruoti dalykų. Realybė yra tokia, kad šiandien dar yra žmonių, kurie tikisi, kad mes grįšime į tuos metus iki 2019-ųjų, ir taip ramiai, stabiliai, ir pakankamai gerai, kaip dabar paaiškėjo, gyvensime. Tai gali būti, kad taip ir nenutiks.
– Rudenį visipsichologai.lt užsakymu atlikta „Spinter tyrimai“ apklausa parodė, kad dėl karo Ukrainoje padidėjusią įtampą, nerimą, stresą jaučia 80 proc. lietuvių. Kaip vertinate tuos skaičius?
– Karas yra labai arti, 10-11 valandų kelio nuo mūsų, ir mes nuo pat tos karo pradžios gyvenome su tokia nežinomybe, kiek tai tęsis, kiek tai užtruks, kokios bus pasekmės ir kaip mes patys tame laviruosime. Karas yra pati žiauriausia realybės forma. Jeigu imtume Antrojo pasaulinio karo tyrimus, tai netgi aktyviuose kovos veiksmuose nedalyvaujantys žmonės patiria tam tikras pasekmes: nerimą, nežinomybę, taip pat baimę būti sužalotiems, mirti ar panašiai. Tik skirtumas tarp Antrojo pasaulinio karo ir dabar yra informacijos mastas, kurią mes gauname.
Kai kurie žmonės nuolatos kabėjo naujienų srautuose ar tam tikruose kanaluose. Toks neigiamų išgyvenimų sustiprinimas ir tarsi žemės iš po kojų pajudėjimas vis tiek vienokia ar kitokia forma įvyko. Man atrodo, kad būtų keista, jei visuomenė nepatirtų tų emocijų.
– Tas pats tyrimas rodo, kad labiausiai ir jautriausiai į karą reaguoja jauniausi žmonės – 18-25-erių. Koks jūsų paaiškinimas kodėl?
– Tai yra grupė žmonių, kurie gali būti pašaukti tiek apskritai tarnauti, tiek ir kariauti. Jeigu žiūrėtume šiek tiek giliau, tai šita grupė šiandien apskritai sprendžia, ką jie nori veikti gyvenime, kur studijuoti, kur nori daryti karjerą – ar Lietuvoje, ar užsienyje, kokioje srityje ir panašiai. Jau ir kovidas parodė – ne viskas vyksta taip, kaip tu suplanuoji, yra daug veiksnių, kurie veikia iš aplinkos. Tai, man atrodo, čia galėtų būti tokie du aspektai.
– Natūralu, kad prasidėjus karui visiems mums buvo šokas, tačiau dabar ir tos pačios paramą renkančios organizacijos mato, kad žmonių įsitraukimas yra mažesnis. Ar normalu, kad pripratome net prie karo?
– Normalu, kad mes adaptavomės gyventi karo kontekste. Mes negalim nuolatos patirti labai sunkių emocijų, kurios nesibaigia. Čia kaip ir geros emocijos, taip ir blogos emocijos. Jų intensyvumas su laiku sumažėja. Tik kai problema tokio masto, tai trunka ilgiau, turbūt yra ir tokių apie tai galvojimo, įsitraukimo atkryčių. Dėl to ir sakau, kad mes prie karo nepripratome, bet išmokome gyventi karo kontekste.
– Mes būdami šalia karo, bet ne kare, nekariaudami patyrėme dideles traumas. Kokia tuomet yra būsena kare esančių žmonių ir ar apskritai įmanoma atsigauti po tokių sukrėtimų?
– Pamiršti tai neįmanoma. Tos traumos patiriamos iki šiol, bet yra būdų su jomis ir visais potrauminiais reiškiniais tvarkytis. Iš specialisto pozicijos aš dar nelabai suvokiu, kaip patys ukrainiečiai tvarkysis su tokio masto situacija ir tokiu kiekiu žmonių, bet kažkaip tvarkysis.
Karas vis dar vyksta, žmonės ten vis tiek gyvena, adaptuojasi gyventi galbūt su mažiau dalykų, mažiau interakcijų, be prabangos prekių, bet tai neesminis momentas. Esminis momentas susijęs su prasme – ką tu gali kiekvieną dieną padaryti, kad tau ta diena būtų prasminga ir kad tu būtum kažkaip patenkintas, kiek tu veiki savo šalies, savo valstybės labui.
Nėra vieno recepto, kaip tvarkytis. Kita vertus, tos traumos mus tam tikrų dalykų ir išmoko, ir paaugina tam tikra prasme. Aš nemanau, kad visi jau čia bus traumuoti ir tas gyvenimas kažkaip nusivažiuos.
– Kiek tautai gali reikėti laiko atsigauti po tokių įvykių?
– Žinot, apie Antrąjį pasaulinį karą ir pasekmes mes kalbame iki šiol. Mes nieko negalim padaryti, kad tai sustotų. Karas vis dar vyksta ir traumuojanti patirtis vyksta toliau. Tikrai nesu tiek kompetentinga, kad pasakyčiau, kiek metų tai užtruks arba kiek kartų turės pragyventi, kad jie to poveikio nepatirtų.
– Karo kontekste labai svarbi saugumo jausmo tema. Ar įmanoma skyles savo saugume užkamšyti ir ką dėl to galime kiekvienas padaryti? Nes saugumo jausmą, tą pamatą po kojomis, sudrebino ir mums, lietuviams.
– Galime mokytis neapibrėžtumo toleravimo. Jo mokytis sunku, bet galima eiti į kažkokias patirtis ir pažiūrėti, kaip reaguoji ir kaip galėtum reaguoti. Apskritai reikėtų neneigti emocijų, pripažinti, kad aš jaučiuosi nesaugiai. Tai pirmas dalykas pripažinti, kad aš tą patiriu ir man sunku, o kitas dalykas tai ieškoti tų alternatyvų, kaip tokiam netobulam ir su viskuo pasaulyje būtų galima pakankamai gerai funkcionuoti.
Svarbu nesiekti tobulumo, kad būtų kaip iki karo, (suprasti – „Delfi“), kad ir karo kontekste mes kiekvieną dieną galime patirti kažkokių gerų dalykų ir patiriame. Bet kadangi mūsų smegenys taip saugosi, kad jeigu aš panerimausiu ir pabijosiu, tai galbūt manęs tai neištiks. Arba kai ištiks, būsiu tam pasiruošęs. Iš tikrųjų – ne visada. Ir jeigu tu kažkaip tą dieną pragyvenai ir turėjai prasmę, pavyzdžiui, tau pavyko bent pusė dienos plano padaryti, tai jau yra gerai. Mes to pasidžiaugimo dažnai neturime. Tobulumo siekimas ir tikėjimas, kad viskas bus gerai... bus visaip.
– Aš atsimenu bent jau karo pradžioje žmonėms iš tikrųjų tapo aiškūs tokie gyvenimo prioritetai – kas svarbu, kas nesvarbu. Tas foninis triukšmas, dirgikliai liko kažkur už nugaros. Kaip išlaikyti tą, ką išmokome?
– Tam tikra prasme žmonės, kurie peržiūrėjo savo vertybes ir perskirstė savo prioritetus, tai taip jau ir funkcionuos, ir nebūtinai vos tik karas pasibaigs vėl grįš prie savo kažkokių senų įpročių. Manau, kad tie, kurie gyveno karo kontekste ir visa tai patyrė, labiau vertins tai, ką turi, ir to kažkaip išmesti ar pamiršti nepavyks. Kaip ir traumų, taip ir tų gerų dalykų.
– Ačiū už pokalbį.
