Antraštės prie mano kvepalų apžvalgų yra atskiras meno kūrinys: jas reikia rašyti taip, kad gautų peno tie, kas tik antraštes ir tepaskaito.
Kvepalų nuotrauka turi būti tokia, kad gautų kuro pamąstymui net ir tie, kas nemoka ir antraštės skaityti, bet vis tiek nori kažką pasakyti apie mane. Todėl šį kartą nuotraukoje yra pinigai, kurie papuošia kiekvieną kadrą. Dėl tos pačios priežasties pagrindinė straipsnio nuotrauka savo ruožtu būna mano portretas, nes niekas taip nepraskaidrina dienos mano publikai, kaip Užkalnis, žvelgiantis į juos ramiu žvilgsniu.
O kalbėsimės šiandien apie kvepalus, kuriuose viskas aišku: jie pavadinti pagal sudėtinę aromato dalį, be kurios retai apsieina koks nors parfumerinis kūrinys. Kvepalai „Vetiver“ iš parfumerijos namų „Guerlain“ yra labai senas kvapas, toks senas, kad net senesnis už mane patį. Jis sukurtas prieš 60 metų, 1961-aisiais, tai yra, tada, kai žmogus pirmą kartą išskrido į kosmosą, ir jo kūrėjas yra ponas Jean Paul Guerlain, kurio senelio pavarde pavadintas ir prekės ženklas. Šiandien kūrėjui yra 84 metai ir jis vis dar kuria kvepalus, kas mums visiems parodo, kad senėjimas ir nuovargis yra tik pasirinkimas.
Jis yra autorius tokių mano kartai artimų kvepalų, kaip „Samsara“ (1989-ųjų kūrinys): tie medžio ir gėlių kompozicijos kvepalai su daugybe jazminų, rožių, persikų ir gvazdikų, nudžiūvantys į sandalmedį ir ambrą, buvo tarp labiausiai reklamuojamų kvapų tada atsiradusioje Vilniuje „Kristianoje“, pirmojoje brangių kvepalų parduotuvėje Lietuvoje. Jei merginai jos bachūras galėdavo nupirkti kvepalus iš „Kristianos“, tai buvo maždaug kaip padovanoti automobilį iš salono – žinodavo, kad santykiai rimti. Flakonas kvepalų kainavo, kaip paprasto žmogaus kelių mėnesių atlyginimas.
Vetiver – tai vetiveris, arba kvapusis auksabarzdis, tokia žolė, kilusi iš Indijos, iš kurios šaknų gaminamas eterinis aliejus naudojamas devyniuose iš dešimties šiuolaikinių kvepalų. Aliejus tirštas, klampus, kvepia kartu saldumu ir dirvožemiu, kitiems jis primena dūmus ir medį, tačiau pats paprasčiausias aprašymas – tai muilo kvapas, ir mūsų vaizduotėje tai neatsiejamai susiję su švaros kvapu.
Bet, žinoma, grynu vetiveriu (arba vetyveriu – yra du būdai rašyti, ir „vetyver“ yra senoji prancūzų rašyba) kvepėti būtų pernelyg paprasta, todėl šis sudėtingas kūrinys padarytas taip, kad pagrindinė nata niekur neprapultų, bet būtų apipinta įvairių sąskambių. Čia kaip atrodo, kad kavinėje kvepia kava, bet iš tikrųjų ten ne tik kava, ten ir cinamonas, ir vanilė, iš šviežiai kepti gaminiai, tačiau atėjęs pagalvoji visų pirma apie kavą.
Kvepalas prasideda nuo citrusų sprogimo: neroliai, bergamotė, citrina ir labai saldus mandarinas, ir dar kalendros žaluma, ir tik tada užgroja būtent vetiveris, sustiprintas kedro ir su juo susipynęs. Įstabu yra tai, kad kvepaluose vetiveris dažniausiai naudojamas tam, kad sustiprintų kitų kvapų tęstinumą, kitaip tariant, kad jie ilgiau laikytų: o štai čia jis stiprina pats save ir jį stiprina kedras, ir dar bazėje yra tabakas, salsvos tonkos pupelės, muskato riešutas ir aitrūs pipirai, kurie yra tokie įtaigūs, kad nudilgina vien įsijautus į jų kvapą.
Tai, žinoma, muilo kvapas, tačiau tas muilas yra sumišęs su kilniu tabaku, muskatas yra apskritai gero gyvenimo prieskonis, vyriškas pipirų įkandimas duoda pikantiškumo, o kedras primena komfortą. Kvapo kompozicijoje ir prabangaus audinio kostiumas, ir apmušalai, ir baldai, ir sunkios užuolaidos, ir erdvūs namai, ir toks gyvenimo ritmas, kuriame niekas jūsų neskubina, nes jūs esate ramus gyvenimo bosas. Kitaip tariant, tai yra kvepalai ne tiek apie muilą, kiek apie mane. Pirkite, jei išdrįsite.
