Iš tos apžvalgos gavosi dar daugiau gero, negu tikėjausi: ne tik žmonės perskaitė ir supuolė pirkti, bet jau kita parduotuvė, platinanti šių namų kvepalus (ir kitus), Masole, pakvietė parodyti ir apipylė dovanomis. Ar etiška rašyti apie dovanotus kvepalus? Žinoma, aš tik pranešu, kad nebūtų interesų konflikto. Be to, kvepalus pats išsirinkau, ir jeigu nebūtų patikę, apie juos nerašyčiau niekada gyvenime. Reklamuoju tik tai, kas man pačiam patinka: ar tai būtų koldūnai, ar ryšio paslaugos, ar laikrodžiai – kartais net pinigų neimu nei dovanų nelaukiu. O apie restoranus rašydamas, apskritai atlieku švietėjišką misiją, bet jūs jau tatai žinote.
Taigi, negalvokite, pavyduoliai, kad aš čia pralobstu iš tos parfumerijos aistros: išleidžiu tūkstančių tūkstančius visai tai kvapų armadai. Užuominą supratote: kaip visi influenceriai, noriai priimu dovanas, ir jeigu norite man ką nors padovanoti, tai aš nesipriešinsiu. Kitas atsikalbinėtų.
Šiandien kvepalai, apie kuriuos net nežinau, ar tikrai galima rašyti, nes jų pavadinimas Whisky Nobile („kilmingasis viskis“) yra priešiškas mūsų Talibano, ajatolų ir kitokių draudimų kultūrai. Net ta partija, kuri čia sakė leis žolę rūkyti, nusprendė, kad jei nesigauna leisti, tai gali uždrausti, ir tuoj jau turėsim įvestus leidimus lytiniams santykiams, nes jeigu mums ko nors reikia, tai dar daugiau draudimų ir reguliavimų. Ypač lytiniams santykiams. Anksčiau buvo „nė minutės be gumutės“, dabar bus „jokio seksiuko be popieriuko“.
Taigi Whisky Nobile iš Florencijos parfumerijos namų Farmacia SS.Annunziata 1561, ir jūs suprantate, kad 1561 yra visai ne domafono kodas jų laiptinėje, bet kilmingos vaistinės įkūrimo metai.
Kvepalai primena kompleksiškus kūrinius, kokius šiomis dienomis retai sutiksi – dabar dažniausiai einama paprastumo linkme. O čia sudėtingumu primena, pavyzdžiui, Aramis Havana, mano dievinamus ir kartais vėl ir vėl pasirodančius prekyboje („Tai bus geriausiai išleisti dvidešimt eurų jūsų gyvenime“).
Šie kvepalai, kaip pasakoja jų gamintojai, yra apie kūrybą, apie rašytoją, kuris kvepia viskiu ir kava (turbūt ir cigarais), apie nemigo naktis, apie senus baldus, popierių ir antikvarines knygas, pageltusius žemėlapius ir visą tai, ką siūlė apkabinti ir pamilti filosofas Seneka, kuris šlovino savo senatvę. Na, man senatvė dar toli, šiandien gimtadienis, sukako tik 52 metai, tai pats žydėjimas.
Jie netipiškai prasideda nuo lengvų europietiškų smilkalų, vietoje paprasto citruso, kokios nors bergamotės, čia – apelsinų žiedų saldumas ir medus, ir dar kava. Paskui, kvepalų širdyje, atsiveria viskis, dar smilkalų, bet jau stirakso, to stačiatikių šventyklų sunkaus tvaiko, ir kakavos, na, o bazėje dar smilkalų (agarmedis, bet neperspaustas, tai tikrai ne ūdo kvepalai), šiek tiek vetyverio muilo, senos balno odos, šafrano ir lašelis vanilės saldumo.
Ir tai ne kakofonija, o greičiau simfoninė griūtis, avalanšas, sunki antklodė, suydurta iš visko vyriško, kas gali būti kvape. Kūrinys iš 2021 metų, o atspindi viską, kas buvo praeityje ir ko mes, ačiū Dievui, nepaleidome.
Tai kvapas džentelmenui, ne startaperiui; tai kvapas apie senas vertybes, apie mokslą iš knygų, ne iš TED seminarų, apie senovinius erdvius viešbučius, apie kilimus ir medžio grindis, ne apie laminatą ir ne apie plastikinius langų rėmus. Kvepėkite, kaip Užkalnis, jei tik išdrįsite.
