Lietuvoje dar kokiais 1985 metais galėjai sutikti žmonių, kurie atvirai sakydavo, kad jei kvėpiniesi, reiškia, esi iškrypėlis. Dar ir šiandien gatvėmis kažkur vaikšto urviniai padarai, kuriems labai baisu kvapas iš flakono (tai dažniausiai tie patys, kurie negali suprasti, kaip, degustuojant vyną, kvape galima atpažinti seno balno odą, katės šlapimą, kaimo gryčią, pelynus ar juodųjų serbentų lapus – jie galvoja, kad vyno specialistai apsimetinėja ir meluoja). Tačiau šiandien ne apie juos.
Šiandien apie kvepalus, kurie yra tokie vyriški, kad nuo jų jums gali pasidaryti nesmagu, kaip nuo mano tekstų. Jie vyriški, kaip sunkvežimio padanga ir atšipęs skustuvas, kaip parūdijęs kirvis ir nukramtyti nagai ir randai ant rankų nuo stalių darbų. Šių kvepalų nesunkiai nusipirksite Lietuvoje (be to, jie labai nebrangūs, didelis flakonas nekainuos nė trisdešimties eurų), kurie pagaminti Amerikoje ir jie tokie radikalūs, tokie brutaliai senamadiški, kad tarp parfumerijos žurnalistų JAV buvo net jų vardu pavadintas iššūkis: ar sugebėsi iškęsti juos pakankamai ilgai, kad galėtum parašyti apie juos apžvalgą.
Kalbu apie Grey Flannel iš mados namų Geoffrey Beene, kuriuos mažai kas yra girdėjęs Europoje, nes jie, nors ir rodydavo kolekcijas Milane ir Paryžiuje, dirba labai konservatyviai Amerikos rinkai: jų klientai tokie konservatyvūs, kad daugiausia koncentruojasi Niujorke ir Vašingtone. Net Čikagai jų mados ir kvapai pernelyg pasipūtę, o jau Kalifornijoje ar kur nors Arizonoje jų liktų visai nesupratę. Ir Geoffrey Beene turi tik penkis kvapus, kas yra taip mažai, kad mažiau tiesiog turbūt neturi nė vieni iš dizaino namų (nebent tokie, kurie buvo įkurti prieš mėnesį, bet Geoffrey Beene dirbo kone pusę dvidešimtojo amžiaus). Jis rengė tokius žmones, kaip Richardo Nixono ir Ronaldo Reagano žmonas Pat Nixon ir Nancy Reagan, o kvapas Grey Flannel (tai reiškia pilką aksomą) įėjo į istoriją.
Kvapą 1975 metais (kai man buvo penkeri, pagalvokite apie tai) sukūrė André Fromentin, apie kurį žinoma tik tiek, kad jis sukūrė būtent šiuos kvepalus. Jokių kitų kvapų prie jo vardo jokiose duomenų bazėse – manau, jį galėjo išvaryti iš darbo po to, kai jis sukūrė Grey Flannel. Nors gal ir ne: jau kitais metais, 1976-aisiais, jie gavo labiausiai prestižinį kvepalų apdovanojimą pasaulyje, Kvepalų Fondo apdovanojimus (Fragrance Foundation, arba FiFi Awards).
Formalios kvepalų natos atrodo nepiktybinės, bet tik iš pradžių: aromatas atsiveria citrusais (citrinos, apelsinai, bergamotė), galbano sakai (niekas net neverčia to pavadinimo „galbanum“, nors yra dar ir pavadinimas „galbaninė ferula“), primenantys gumą, kaučiuką, gal net ruberoidą, tačiau panaudoti tam, kad suteiktų kvapui žalio tankaus miško atspalvį, ir netikėtai ir keistai susimaišantys su branduolinio intensyvumo svaigiu žibučių kvapu. Ir tai tik pradžia.
Toliau džiūvant, atsiranda beprotiškas kiekis žalumos ir gėlių: šalavijas maišosi su paparčiais, čia pat rožė ir snaputis (ar tai dar vis vyriški kvepalai?), ir galutiniame nudžiūvime, bazinėse natose, lieka monumentalios kerpės, sandalmedis ir kedras, su sūriu muskuso pagardu ir salsvomis tonkos pupelėmis.
Jei manote, kad tai grėsminga kakofonija, kažkoks kvepalų vilkolakis, kvazimodas, tai taip ir yra. Pradiniame kvape tiek žalumos, kad gali pasirodyti ir kaip gėlių parduotuvė, ir laidojimo vainikų sandėlis, žibutės brukasi tiesiai į veidą, kaip kokia pakvaišusi gerbėja, atėjusi į renginį ir po jo užpuolusi ir pareiškusi, kad turi pasinaudoti jumis, kaip vyru, čia ir dabar, provincijos bibliotekoje tarp lentynų ir sueities įniršio siautulyje pradedanti jus smaugti su laukiniu pasimėgavimu.
Žaluma trenkia pripučiamų valčių guma, baidarėmis, šlapia augmenija kur nors Dzūkijos upelyje, palapinėje, kurią išvyniojate per turistinį žygį, drėgnomis malkomis ir kankorėžiais, tepaluotu motociklu, įkaitusiu seno džipo varikliu, namine degtine, kadagių uogomis, džinu, sena brezentine kuprine, neperšlampama štormine striuke, kur audinys guma padengtas, pušų žieve, senais kelmais, samanomis, pušies spygliais, pintu krepšiu, kuriame buvo grybai ir jis vis dar kvepia ūmėdėmis ir kazlėkais, ir kuriame slepiasi vienas kitas šliužas, kuriuos slimokais vadindavom (jeigu netikit dėl to krepšio, paklauskite pagrindinio DELFI dzūko, Romo Sadausko-Kvietkevičiaus, kuris nuolatos rašo jūsų džiaugsmui).
Aš nesu gyvenime užuodęs nieko brutalesnio, negu šis kvapas. Atsiprašau, bet turiu tai pasakyti: nė vienai moteriai jis netiktų. Aš neįsivaizduoju moters, kuri norėtų ir galėtų taip kvepėti. O jei tokia ir būtų, tai prie jos prieiti būtų nejauku, nes vienintelis dalykas, ką ji galėtų jums padaryti, tai dantimis nukąsti jums pirštą (arba dar ką nors) ir mesti jį, kruviną, jums į veidą, kad kitą kartą žinotumėt, kad prie jos lįsti nevalia.
Kas turėjo būti parfumerijos kūrėjo galvoje, neįsivaizduoju, bet kūrinys yra genialus. Net rašydamas apie jį, pasijutau pakylėtas ir rūsčiai išlaisvinęs savo talentą. Tokia tad yra meno mistiška galia.
