Ta proga šiandien norėjau papasakoti apie kvepalus, menančius epochą, kai visi Vakaruose irgi jautėsi gerai, tegu ir nežinojo, kokia kryptimi eina. Europa ruošėsi priimti buvusias komunistines šalis į plečiamą ES, tą patį buvo pasiryžęs daryti NATO aljansas. Vakarai dar buvo augimo etape, plėtėsi, nes galėjo, o ne todėl, kad būtų labai norėję. Britanijoje apie išstojimą iš ES buvo kalbama, kaip apie svajotojų neįgyvendinamus kliedesius.
Tai buvo 2003 metai: finansų krizė ir didieji sukrėtimai buvo dar toli ateityje, į madą atėjo politinis korektiškumas, o Vakarų pasaulis palaimingai kovojo su naujai išsigalvotomis problemomis: mažumos vis aktyviau išmoko įsižeidinėti, rašytojai klausinėjo, ar moralu jaustis laimingu, jaunimas už tėvų pinigus važiavo savanoriauti į beviltiškus laukinių kraštus ir jautėsi, kad gelbsti pasaulį, o muzikantai ir aktoriai, į valias prisiuostę Kolumbijos krakmolo, aiškino vyriausybėms ir verslams, kaip reikia gyventi ir dirbti.
Kvepalai Kenneth Cole Black atitinka to laikotarpio nuotaikas ir hedonizmo bei išgalvoto gyvenimo perteklių: net pavadinimas jų melagingas, nes juodas yra tik flakonas, o kvape jokio juodumo nėra, tik sintetinės gėlės. Gražaus beprasmio gyvenimo aromatas. Gražiai gyventi nėra nusikalstama, kaip daugelis žinote. Jei galima būtų kvapą matyti, šitas būtų margas, kaip iš įvairiaspalvių skutelių sudurstyta antklodė, kilusi iš Amerikos laukinių vakarų. Arba sintetinių spalvų Palangos paplūdimio marguma saulėtą liepos dieną.
Kvapas atsidaro mėtomis ir saldainių rūgštele - ten citrinų žievelės ir dar absoliučiai nesuprantamas imbieras iš kokio kepinio, paskui pasirodo žali lapai, kuriuos nuskini nuo gatvės medžio ir sutrini rankoje, kad kvepėtų, dar bazilikas, paskui džiūvančių rudeniškų raudonų ir geltonų klevo lapų šnarėjimas, egzotinis - ir kartu visiškai sintetinis - lotosas, kuris primena arba masažo aliejų iš rytietiško spa, arba vidutinės kainos oro gaiviklį, ir taip ir nudžiūva, kaip nebrangus žiedlapių popuri prie praustuvės Tailando arba kinų restorane. Nudžiūvus lyg ir yra kažkokia smilkalų užuomina, bet tie smilkalai tokie pigūs, tokie nerimti, kad šiandien net Halės turguje geresnio agarmedžio galima nusipirkti.
Tai tuštybės, kvailo lengvabūdiškumo, blaškymosi, pasimetimo kvapas, įkyrus savo margumu, kaip sutikta vakarėlėje tuštoka mergina, kuri yra nuobodi savo lėkštumu ir pradeda tiesiog gelti nervus, kaip odontologo grąžtas, kai supranti, kad su ja nėra apie ką kalbėti jokia tema, nes viskas, ką ji žino ir kas jai įdomu, tai paaugliškos paskalos, skudurai ir nuotykis, kai prisigėrus vieną kartą nukrito nuo laiptų ir sudaužė galva vazelę, pastatytą virš židinio. Neįdomu ir neoriginalu, bet jos gyvenime nieko įdomesnio nėra buvę, todėl ji ir pasakoja apie tai.
Šie kvepalai yra tokie patys. Juos sukūrė labai talentingas meistras, Harry Fremont, kuriam priklauso daugybė itin gerų kūrinių, pavyzdžiui, neseniai mano aprašyti Ralph Lauren Polo Sport. Menininkas savo kūrinyje atspindėjo epochos chaosą: protingas ir detalus kvailo laiko parfumerinis portretas.
Man tie kvepalai gali būti malonūs nebent tuo, kad jie man primena mano kvailą amžių, kai man buvo trisdešimt treji, aš irgi buvau to paties vartojimo verpetuose, irgi pirkau šiuos kvepalus, ir galvojau, kad gyvenime laimę suteikia didelis namas ir naujas tamsiai mėlynas BMW odos sėdynėmis. Prisiminti tuos laikus galiu, nors ir nemaloniai, grįžti nenorėčiau. Taip ir šis kvapas: tegu sau būna ant lentynos, bet gerai, kad mano kolekcijoje yra koks šimtas geresnių už jį.
