Apie netikėtą graiko pergalę prieš L. Grigelį
„Išaušus finalo rytui nė vienas iš mūsų pergale neabejojo. Kad ir kokius fantastiškiausius rungtynių baigties scenarijus aptarinėjome, teisybę sakant, vargo visiškai nesitikėjome. Kažkodėl atsiminiau pokalbį prieš Lietuvos ir Slovėnijos rinktinių mačą sekmadienio ryte Vilniuje su Slovėnijos rinktinės žaidėju Blažu Kavčičiumi: Lietuva tą rytą pirmavo 2:1 ir. atrodė (bent jau man), kad tikrai diena baigsis gerai. Minėjau jam, kad mano nuomone, jų komandai bus sunku, o į tai jis man atsakė maždaug taip: „O kada Deviso taurės paskutinę dieną buvo lengva?“ Ir tikrai, lengva nebuvo ir mums.
Pirmas mačas tarp antros mūsų teniso rinktinės raketės Lauryno Grigelio ir graiko Theodoro Angelinos popieriuje atrodė nesunkus. Šiuo metu 858-oje ATP reitingo vietoje esantis barzdotas graikas prieš šį turnyrą pergalių iškovojęs nebuvo ir, nors turnyre laimėjo tris mačus, tai buvo padaryta prieš reitingo neturinčius varžovus. Aišku, dauguma mūsų yra pripratę teniso žaidėjus lyginti pagal reitingą. Net ir visiškai apie tenisą neišmanantis žmogelis per porą sekundžių pasakys favoritą ir dar durneliu išvadins žmogų, kuris jam prieštaraus ir savo pinigus statys už žemesnį reitingą turintį varžovą.
Reitingas yra svarbus norint patekti į turnyrus, bet tik pagal jį spręsti apie varžovų pajėgumą tikrai negali. Taip, jis parodo kiek taškų per metus surinko vienas ar kitas žaidėjas, bet nepažiūrėjus giliau neparodo kur (ant kokios dangos) ir kaip (kokiuose turnyruose) tie taškai buvo surinkti.
Teniso reitingas nėra, pavyzdžiui, toks pat kaip golfo žaidėjų, plaukikų ar bėgikų. Šių šakų sportininkai varžosi prieš kitus, bet kitų sportininkų pasirodymas jiems didelės įtakos nedaro, jie kovoja patys su savimi. Tenise yra kitaip. Yra du būdai laimėti teniso mačą: arba žaisti geriau nei varžovas, arba priversti jį žaisti blogiau už save. Sakau tai žinodamas, kad kai kurie skaitantys gal dar neišmano visų teniso plonybių, todėl atsiprašau tų skaitytojų, kurie skaitydami murma sau po nosimi, kad tuoj dar perskaitys, kad dangus yra mėlynas.
Theodoras žinojo, kad savo smūgiais laimėti jis negali, todėl pasirinko griovimo taktiką. Jis Laurynui siuntė suktus, pjautus, aukštesnius be greičio kamuoliukus ir ant lėto grunto korto L. Grigelis negalėdavo to taško pabaigti. Jau atrodydavo, kad savo smūgiu iš kairės Laurynas pelnė tašką, tačiau geltonas kamuoliukas vėl sugrįždavo prie galinės linijos. Perfrazuojant dainą žinomą dainą - „Killing me softly with his slice“. Graikas, žinodamas, kad gilių, stiprių žaizdų Laurynui jis padaryti nesugebės, bandė lietuvį pražudyti tūkstančiais mažu įpjovimų. Nors jis ir laimėjo pirmą setą, apie mūsų nesėkmę jokių minčių niekam dar nebuvo - kada nors jo žaidimas juk turėjo pablogėti. Visgi ir antras setas buvo ilgas, sunkus, alinantis. Dramatiškame „tie-break'e“ Laurynas išsaugojo keturis „match point`us“ ir laimėjo jį 10:8.
Turiu prisipažinti, kad trečiame sete tikėjausi lengvos lietuvio pergalės, bet mano prognozės visai nepasitvirtino. Atrodė, kad graikas jau nebeturi ką duoti, bet jis vis sėdinėdamas, tempdamas laiką ir primesdamas Laurynui mačo tempą, pirmas palaužė lietuvio servą ir, nors Laurynas trečiame sete rezultatą išlygino, nežinau, kokiu būdu graikas vėl jį „pabreikino“ ir vos gyvas peržengė finišo liniją.
Šmėkštelėjo mintis apie senovės Spartos pirmąjį maratono bėgiką - atbėgęs jis turbūt atrodė visai panašiai. Pasidarė truputi nejauku. Visiškai nežinojome, kiek benzino dar buvo likę Lauryno bake, bet spėjome, kad tikrai ne per daugiausiai ir, ar užteks jo dvejetų varžyboms, dabar priklausė nuo Lietuvos rinktinės fizinio pasirengimo trenerio Sauliaus Astrausko.
Apie „Ant kalno mūrus“
Kartu su savo draugais nekantriai laukiau Ričardo pasirodymo. Varžovas - pirma Graikijos raketė Paris Gemouchidis šiame turnyre vieną vienetų pralaimėjimą jau buvo patyręs - penktadienį jam teko nusileisti norvegui Erlingui Tveitui. Nors ir buvo neramu, bet Ričardas tą nerimo rūką labai greitai ištirpdė jau mačo pradžioje. Lietuvis nesiruošė ilgam ir ištemptam mačui. Nuo pat pradžių jis ėmė spausti varžovą, o kai pamačiau jo dešinės smūgius, prisiminiau, ko mes, tie jo fanai, buvome taip pasiilgę. Nebuvo tai joks ištemptas grunto mačas, iš lietuvio žaidimo atrodė, kad vyksta mačas ant kietos dangos. Nors Ričardas kartas nuo karto klydo (būtų keista, jeigu po tokios žaidimo pertraukos klaidų nebūtų), tačiau iš jo veido išraiškos to niekas nebūtų pasakęs. Atrodė, kad jis savo malonumui žaidžia kažkur parke, be jokios įtampos.
Nors Ričardas ir pirmasis pralaimėjo savo padavimą, jo povyza visiškai nepasikeitė tuoj pat jį atsiėmus. Matant tokią jo veido išraišką, kažkaip tos baimės nejautėme ir mes. Na, gal vienam iš mūsų „tie-breake'o“ metu, truputį ir pasirodė baisu, bet viskas greitai praėjo. Atras setas buvo tik formalumas, kurį lietuvis greitai sutvarkė. Negalėjau nesižavėti tuo ledu, kuris, manau, teka Ričardo venomis, nes po šios dvikovos nebetikiu, kad kad jomis tekėtų kraujas.
Pagaliau prisiminiau visą mačą mane kankinusį klausimą: „Kur aš tokią veido išraišką mačiau ir kodėl ji man tokia pažįstama?“ Žinoma, kaip aš to negalėjau atsakyti sau anksčiau, juk tokią veido išraišką matydavau kiekvieną kartą žaidžiant Rogeriui Federeriui...
Dvejetų varžybos buvo perkeltos į centrinį kortą ir jame atmosfera buvo tikrai geresnė. Ričardo ir Lauryno pora lemiamam susitikimui buvo paruošta Lietuvos fizinio parengimo trenerio Sauliaus Astrausko. Mano kuklia nuomone, Saulius prie šios bendros pergalės prisidėjo ne mažiau už aikštelėje žaidusią dvejetų porą. Lauryną iškankinęs graikas nesugebėjo atsigauti ir kartu su buvusiu Ričardo varžovu Parisu Geomouchidiu graikų poroje žaidė jaunasis, dar net 18-os metų neturintis Markosas Kalovelonis. Markosas turėjo tikrai labai gerą patrankinį padavimą ir mūsų pora per visa mačą jo palaužti nesugebėjo. Tačiau padavinėjant Parisui ir kamuoliukus siunčiant daugiausiai Markosui mūsų pora sugebėjo juos palaužti net keturis kartus.
Pagaliau niekas nebetrukdė mums visiems užtraukti „Ant kalno mūrai“.
P. S. Norėčiau ištaisyti spausdinimo klaidą, kuri įsivėlė paskutiniame mano Deviso taurės aprašyme. Sakinyje: „Kad ir kaip būtų sunku į tai žiūrėti, dar savo krepšelyje Deviso taurės pergalės neturinčio Luko Mugevičiaus laukė sunkus mačas prieš 4-eriais metais vyresnį varžovą Hectorą Hormigo-Herrerą“. Po Deviso taurės praleidęs žodį „vienetų“ iš Luko „atėmiau“ jo prieš San Marino rinktinę kartu su Dovydu iškovotą pergalę dvejetuose. Už tai Luko ir atsiprašau“.
DELFI už šio komentaro turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi nuomonė!
