Kapitonas
M. Kalnietis šiemet debiutavo Lietuvos rinktinės kapitono pareigose. Rinktinės žaidėjai dar pasirengimo ciklo metu pasitikėjimą išreiškė šiam 27-erių metų krepšininkui.
Pasitikėjimas M. Kalniečiu spindėjo ir vyriausiojo Lietuvos krepšinio rinktinės trenerio veide. Visose J. Kazlausko treniruotuose klubuose ir rinktinėse įžaidėjas yra svarbiausia figūra aikštėje. Gana griežtuose žaidimo rėmuose ekipą nuolat laikantis J. Kazlauskas daugelį savo sumanymų realizuodavo būtent per M. Kalnietį.
Jei Lietuvos krepšinio aistruolių paklaustumėme elementaraus klausimo, kurį rinktinės krepšininką norėtų matyti persivarantį kamuolį į varžovų pusę, manau sutiksite, jog daugelis įvardintų M. Kalniečio pavardę.
Pasitikėjimas šiuo krepšininku buvo ir yra didžiulis. Kapitono arba komandos lyderio pareigoms atlikti pasitikėjimas yra svarbiausias dalykas. O kaip pamatėme per pirmas dvejas Lietuvos rinktinės rungtynes Ispanijoje, komandai reikia žmogaus aikštėje (šalia jos kartais neužtenka), kuris galėtų tiesiog nuraminti kitus žodžiu, veiksmu ar tiesiog žvilgsniu, stovėdamas aikštės viduryje su kamuoliu rankose.
Raminti Lietuvos komandoje yra ką. Jaunieji ekipos lyderiai dvejose „rimtų pasistumdymų“ rungtynėse Ispanijoje ne visada išlaikė šaltakraujiškumą. Būtent tokiais momentais trenerio patarimą sustiprina kapitono žodis.
Gynyba
M. Kalnietį įprasta vadinti ne tipiniu įžaidėju. Iš pažiūros aukštas (195 cm) krepšininkas turi savo kozirių. Jų išnaudojimas - trenerio darbas.
Ne paslaptis, jog J. Kazlauskas nuolat akcentuoja ir svarbiausiu krepšinio elementu įvardija gynybą. Būtent tas ne tipinis, aukštas, ilgomis rankomis ir staigiu pirmu judesiu pasižymintis įžaidėjas puikiai „įsipaišė“ į Lietuvos komandos stratego gynybines schemas. J. Kazlauskas kaip ir daugelis gynyba žaidimą grindžiančių trenerių „mėgsta“ tokius krepšininkus, kaip M. Kalnietis, kurie dengti gali daugiau nei vienos pozicijos žaidėją. M. Kalnietis nepanikuodavo gynyboje atsidūręs ir prieš trijų skirtingų pozicijų krepšininkus: nuo varžovų įžaidėjo iki lengvo krašto puolėjo.
Į komandą po neilgos pertraukos grįžus keturias varžovų pozicijas dengti galinčiam Simui Jasaičiui, J. Kazlauskui varijuoti veiksmais gynyboje tapo dar lengviau. Varžovų atakose statomos užtvaros tampa bevaisės, kai tokie universalūs krepšininkai, kaip S. Jasaitis ar Jonas Mačiulis gali be baimės keistis ginamaisiais ir stoti į grumtynes arčiau krepšio.
Netekus M. Kalniečio Lietuvos rinktinės įžaidėjai: Šarūnas Vasiliauskas ir Adas Juškevičius nesijaučia taip užtikrintai pasikeitę ginamaisiais. Rungtynėse su Meksika elementarus varžovų du prieš du dažnai išvesdavo iš rikiuotės visą Lietuvos gynybą. Nesugebėjusi apsiginti tąkart pergalę Lietuva iškovojo taškų lenktynėse.
Rungtynėse su Angola varžovų du prieš du nebuvo taip dažnai naudojamas. Pamažu tampa aišku tai, kas buvo jau nuspėjama daugeliui krepšinio gerbėjų: J. Kazlauskas Renaldą Seibutį ginantis mato, kaip pagrindinį ekipos įžaidėją, galintį keistis ginamaisiais ir dėl to nekeliantį per daug galvos skausmo komandos draugams dėl pagalbos.
Puolimas
Apie Lietuvos krepšinio rinktinės puolimą su M. Kalniečiu ir be jo kalbėti daug neverta. Šiam krepšininkui atsisėdus ant atsarginių žaidėjų suolo ir komandos vadeles perdavus ekipos draugui, ekipos veidas pasikeičia akivaizdžiai.
Dvikovose su Meksika ir Angola skirtumą pamatyti buvo galima tik vykstant rotacijai tarp A. Juškevičiaus, Š. Vasiliausko ir R. Seibučio.
Fiziškai stiprūs meksikiečiai ir afrikiečiai Š. Vasiliauskui paprasčiausiai buvo neparankūs varžovai, kurie diktavo savo žaidimo sąlygas.
A. Juškevičiaus minutes aikštėje „gelbėjo“ taiklūs tolimi metimai (5 pataikyti tritaškiai iš 6) ir kiek geresnis žaidimas gynyboje.
R. Seibutis žaidžia ne sau įprastoje pozicijoje, daro klaidas, kurių klubų krepšinyje jo žaidime beveik nepasitaiko. Tiesa, tai yra geriausias šiai dienai J. Kazlausko pasirinkimas. R. Seibutį pagrindinio įžaidėjo vaidmenyje Lietuvos komandoje turėtume matyti pačiomis sunkiausiomis ir lemiamomis minutėmis. Kol kas 196 centimetrų krepšininkas sėkmingai dalina rezultatyvius perdavimus. Per dvejas varžybas komandos draugams pasiuntė 9 „dovanėles“.
Visų įžaidėjų indelį sudėjus į vieną, atsiranda neprastas vaizdas, tiesa, jį gali labai greitai sujaukti kelios artėjančios Lietuvos dvikovos su Australija ir Slovėnija. Šios komandos gali pademonstruoti kur kas kokybiškesnę gynybą nei iki šiol buvę Lietuvos varžovai.
Tuomet kažkas turės paimti vadeles į savo rankas, turės duoti nurodymus, malšinti komandos draugų per didelį norą imtis iniciatyvos ar tiesiog raminti emocijas. Aišku viena, tas žmogus turi turėti ekipoje autoritetą. Bruožą, kurį M. Kalnietis jau buvo įgijęs ir pradėjęs tinkamai demonstruoti.
Lyderis
Draugiškų varžybų maratone M. Kalnietis nebuvo rezultatyviausias žaidėjas aikštėje. Priekinės linijos žaidėjai rinko didžiąją dalį ekipos taškų, tiesa, lemiamomis atakomis iniciatyvos reikiamu momentu imdavosi būtent M. Kalnietis. Jo sėkmingi tolimi metimai nulėmė keleto rungtynių baigtį. Ar tai buvo Lietuvos ekipos lyderis, žaidėjas, kuris imasi iniciatyvos paskutinėmis rungtynių minutėmis varžovams sugriovus planuotą derinį, iš draugiškų varžybų spręsti nederėtų.
Praėjusiais metais Europos čempionate Slovėnijoje M. Kalnietis buvo rezultatyviausias ekipos žaidėjas (vid. 12 tšk.), aikštėje praleisdavo daugiausiai minučių (vid. 33 min.) ir atlikdavo vidutiniškai po 5 rezultatyvius perdavimus (daugiausiai tarp visų čempionato žaidėjų).
Tai tik statistikos skaičiai, kuriuos šiemet „išsidalins“ kiti komandos draugai, tiesa, su tais skaičiais kažkam teks perimti ir dalelę to, kas statistikos grafose nefigūruoja. Kas juo taps? J. Kazlauskas į šį klausimą atsakytų diplomatiškai: „kiekvienose rungtynėse atsižvelgiant į varžovus bus vis kitas žmogus“. Rinktinės fanų laukia daug įdomybių. Netrukus bus atsakyta į daugelį klausimų.
