Katės ir pelės žaidimai Londono olimpiniame treke S. Krupeckaitę atvedė į spąstus. Be didesnių keblumų pirmajame keirino rungties važiavime patekusi tarp 12 geriausių dviratininkių, patyrusi 29-erių daugkartinė pasaulio ir Europos pirmenybių prizininkė pusfinalyje priėjo liepto galą.
Į konkurenčių „dėžutę“ paskutiniame rate patekusi S. Krupeckaitė tik bejėgiškai stebėjo, kaip į finišą lekia tris vietas pagrindiniame finale išsidalinusios varžovės.
B finale lietuvė jau važiavo kitaip – likus daugiau nei ratui užėmė lyderės poziciją, kurią išlaikė iki pabaigos ir užėmė galutinę septintą vietą. Tačiau pati S. Krupeckaitė neslėpė, kad tai jai teikia tiek pat paguodos, kaip numirėliui – degama žvakė.
„Nebūna sporte taip, kad šiandien – mano diena, rytoj – ko nors kito. Buvau sutelkusi visą dėmesį į keiriną, dėjau visas pastangas... Labai daug dirbau, labai labai norėjau. Galbūt – per daug, galbūt per didelis noras neleido man teisingai analizuoti situacijos. Iš pat pradžių padariau klaidelių, iš kurių ir susideda galutinis rezultatas. Viena akimirka yra verta finalo – toks mūsų sportas“, – apgailestavo dukart geriausia Lietuvos sportininke pripažinta dviratininkė.
Trečiose žaidynėse per karjerą dalyvaujančios lietuvės titulų mozaika ir toliau lieka be olimpinės detalės. Tiesa, nusipurtyti olimpinės nelaimėlės etiketę S. Krupeckaitė dar galės sprinte, kurio varžybos prasidės sekmadienį.
– Pasaulio čempionatuose, pasaulio taurės etapuose nuolat važiuojate finale ir kopiate ant prizininkų pakylos. Kodėl vis nepavyksta to padaryti olimpinėse žaidynėse? – DELFI paklausė S. Krupeckaitės
– Nežinau, turbūt aš – prakeikta...
– Finalo važiavimo sudėtis jus nustebino?
– Ne, tikrai ne. Visos dviratininkės gerai žinomos, pažįstamos. Turėjome pereiti tokią atranką į olimpines žaidynes, kad galinčių nustebinti pačioje olimpiadoje paprasčiausiai nebėra.
– Ką darysite, kad medalį laimėtumėte sprinte?
– Aj, nežinau... Kitą dieną ilsėsiuosi, gal šiek tiek atsigausiu, gal psichologiškai bus lengviau. Nežinau, bus matyti.
– Sunkiau atsigauti psichologiškai nei fiziškai?
– Aišku, kad taip.
– Sunkiau kovoti, kai žaidynėse esate vienintelė Lietuvos treko dviratininkė?
– Žinoma. Jautiesi tarsi viena stovėtumei prieš visą pasaulį.
– Dmitrijus (S. Krupeckaitę treniruojantis jos vyras D. Leopoldas – DELFI)dabar labai supykęs?
– Ne, atvirkščiai. Jis sakė, kad neišgyvenčiau, bet man labai sunku susitaikyti su mintimi, kad nepatekau į finalą.
– Vis dėlto anksčiau po pralaimėjimų būdavo ašarų, o dabar emocijų nedemonstruojate. Išmokote priimti nesėkmes?
– Ne, aš niekada nepriimu pralaimėjimų. Man tai yra vienas iš didžiausių smūgių.
