Taip penktadienį dalyvaudama DELFI konferencijoje teigė olimpinė čempionė.
Jaučia turinti teisę sakyti tiesą
Po pergalės Londone užgriuvusį dėmesį L. Asadauskaitė išnaudojo kaip tribūną dar kartą paviešinti Vilniaus sporto skaudulius: dėl kapitalinio remonto bergždžiai laukiančio Lazdynų baseino, prastai šildomo lengvosios atletikos maniežo ir t.t.
„Kovoju ne už save, o už kitus sportininkus, už mūsų vaikų ateitį. Ne tiek dėl savęs, kiek dėl jų norėčiau, kad situacija pasikeistų“, – DELFI skaitytojams aiškino 28-erių penkiakovininkė.
Anot Londono žaidynių čempionės, dėl aštrių pasisakymų šalies sporto vadovai jai nepriekaištavo, tačiau daliai visuomenės kritika pasirodė žeminanti valstybę.
„Ačiū tiems, kurie supranta ir palaiko mane bei mano pasisakymus, – kalbėjo L. Asadauskaitė. – Kai pasieki aukštų rezultatų, jautiesi turintis teisę paatvirauti ir papasakoti, kokia realybė. Nuo Sidnėjaus olimpiados praėjo 12 metų, buvo iškovota 16 medalių, tačiau visiškai niekas nepasikeitė: nė viena sporto bazė, išskyrus krepšinio, nebuvo atnaujinta. Todėl bandome į tai atkreipti valdininkų dėmesį“.
Tačiau sportininkė išlieka realistė ir staigių radikalių permainų nesitiki sulaukti.
„Ir toliau treniruosiuosi tokiomis sąlygomis, nes pasirinkimo neturiu“, – atsiduso vilnietė.
Pasibaidęs žirgas pralinksmino, bet košės neprivirė
DELFI skaitytojų paprašyta dar kartą prisiminti savo auksinį pasirodymą Londone, L. Asadauskaitė prisipažino, kad pergalė buvo viena lengviausių karjeroje, kita vertus, olimpiadai ji ruošėsi įnirtingai kaip niekad gyvenime.
Tiesa, nors pergalinga nuojauta lietuvę apniko jau po pirmos fechtavimosi rungties, iki nenuspėjamų jojimo varžybų baimės dar buvo likę.
„Šiemet man jau yra tekę keliskart kristi nuo žirgo – ne visada su jais pavyksta susibendrauti. Prieš varžybas turime 20 min. apšilimui su žirgu ir padarome tik penkis šuolius per kliūtis. Daug nuspręsti apie žirgo savybes nėra galimybės, tad ši rungtis yra sunki ir be galo svarbi“, – aiškino L. Asadauskaitė.
Nerimą dar pakurstė nemalonus vaizdas laukiant savo eilės: žirgas „All rise“, ant kurio turėjo sėsti ir lietuvė, išmetė iš balno anksčiau startavusią sportininkę. Nors L. Asadauskaitei tokio pokšto jis nebeiškrėtė, po finišo įtempti vadeles teko ir būsimai čempionei – paliekant jojimo areną žirgas netikėtai liuoktelėjo per apsauginę tvorelę.
„Žirgas buvo labai jautrus, todėl po finišo, kai sukilo jūra ovacijų, jis išsigando ir pasinešė. Supratau, kad negaliu jo sustabdyti. Maniau, kad prie tvoros jis pats sustos, tačiau jis nusprendė šokti, o man beliko skrieti kartu su juo. Taip dar kartą palinksminau minią žmonių“, – juokdamasi komišką situaciją prisiminė penkiakovininkė, kuri prieš savo startus visada sukalba maldelę ir paprašo aukštesnių jėgų pagalbos.
Akcentas – dėl bendravimo šeimoje ir treniruotėse
L. Asadauskaitė susilaukė daug DELFI skaitytojų komplimentų dėl nepriekaištingos išvaizdos. Smulkutė – 160 cm ūgio ir 48 kg. svorio – šviesiaplaukė sakė, jog grožį paveldėjo iš tėvų.
„Esu tokia, kokia esu iš prigimties. Sportas taip pat žmones jaunina ir gražina. Daug kas man neduoda 28-erių metų, galvoja, kad man kokie 16-a ar 18-a“, – šypsojosi atletė.
DELFI skaitytojai taip pat pastebėjo, jog lietuviškai ji kalba su nedideliu rusišku akcentu. Kodėl?
„Todėl, kad rusiškai daug tenka kalbėti ir šeimoje, ir treniruotėse: ir treneriai, ir pažįstami, ir artimi žmonės kalba rusiškai, dėl to man tenka dažnai bendrauti šia kalba“, – aiškino trenerio Jevgenijaus Kliosovo auklėtinė, ištekėjusi už buvusio penkiakovininko Andrejaus Zadneprovskio.
Nors vyro ji pati paprašė nevykti į Londoną, kad nesukeltų papildomo streso, už iškovotą medalį L. Asadauskaitė dėkinga tiek jam, tiek kitiems savo šeimos nariams – vien už tai, kad padeda rūpintis dvejų metukų dukrele Adriana.
„Treniruotis ir auginti dukrytę mane padeda mama, kartais Andrejaus tėvai bei brolis. Be jų pagalbos man apskritai nepavyktų treniruotis. Ir visas mano laisvalaikis – vaikas, nieko daugiau nespėju.
Mano vaikas labai judrus, energingas, jau laikė špagą ir moka parodyti, kaip mama fechtuojasi. Adriana sėdėjo ir ant žirgo, moka parodyti, kaip reikia joti, jai patinka plaukti, nebijo gylio. Iš tikro nežinau, kuo ji bus užaugusi, kokią sporto šaką pasirinks, bet matau, kad jai tinka viskas“, – apie savo numylėtinę kalbėjo L. Asadauskaitė.
Ar mažoji Adriana pratęs prizines Zadneprovskių šeimos tradicijas, spėlioti anksti, bet ir pati L. Asadauskaitė dar nesijaučia tariusi paskutinio savo žodžio. Nors apie 2016 metų Rio de Žaneiro olimpines žaidynes ji kalba nekonkrečiai, viena svajonė jai dar liko.
„Nė karto nesu tapusi pasaulio čempione: lieku tai antra, tai trečia. Todėl svajoti dar yra apie ką“, – prisipažino penkiakovininkė.
