Į komisariatą važiuoti nebereikia
Viešosios tvarkos drumstėjai ir gatvių padaužos – tokį oficialų statusą dar neseniai turėjo sostinės riedlentininkai.
Tačiau Vilniaus valdžios skelbtas Kryžiaus žygis prieš ekstremalaus sporto atstovus pastaruoju metu pareikalauja vis mažiau aukų.
„Mums buvo uždrausta važinėtis miesto gatvėse ir erdvėse: atseit kažką gadiname, žmonės nepatenkinti. Policija vaikė mus, gaudė, – DELFI pasakojo vienas geriausių Lietuvos riedlentininkų Lukas Garbačiauskas. – Ir dabar dar nesame visiškai legalizuoti, kai kur kabo ženklai, draudžiantys važinėti riedlente. Tačiau požiūris į mūsų pomėgį po truputį taisosi.“
Riedlentininkai vis dar nepageidaujami tokiose centrinėse miesto aikštėse kaip V. Kudirkos ar Katedros, kurioje vykstančius renginius „filtruoja“ triukšmingos kaimynystės vengianti Vilniaus arkivyskupijos kurija.
Bet riedlenčių mėgėjams bent jau nebereikia drebėti dėl tūkstantinių baudų, kuriomis buvo grūmojama anksčiau, ar „viešnagės“ policijos komisariate.
Vienintelio Vilniuje veikiančio uždaro riedlenčių parko direktorei Irutei Vaškelaitienei taip pat yra tekę važiuoti pas pareigūnus dėl sulaikyto sūnaus. Kaip prisimena moteris, jaunasis riedlentininkas policijoje buvo paauklėtas ne tik žodžiais.
Vis dėlto griežta tvarkos sergėtojų priežiūra riedlenčių mėgėjų entuziazmo neatšaldė, o mažai organizuotą jų veiklą ėmus koordinuoti 2011 metais duris atidariusio „Lion skater“ parko vadovybei, pamažu atlyžta ir miesto savivaldybė.
Žiemą pagrindine riedlentininkų buveine virstančio parko administracija skaičiuoja, kad per dieną čia vidutiniškai apsilanko maždaug 30 „skeiterių“ – taip save vadina patys riedlenčių entuziastai. Visoje Lietuvoje jų priskaičiuojami keli šimtai, o maždaug dešimtis techniką geriausiai įvaldžiusių riedlentininkų laikomi šio ekstremalaus sporto elitu.
Taigi, kas tie dėl riedlentės pamišę patrakėliai, dažnai vis dar sulaukiantys kreivų praeivių žvilgsnių, bet kartu savo triukais ne vienam užgniaužiantys kvapą?
Profesionalų kol kas turi tik kaimynai
17-metis vilnietis L. Garbačiauskas – vienas tų, kurie sėkmingai prisijaukino riedlentę ir savo sugebėjimus dabar demonstruoja tarptautinei publikai.
Vilniaus jėzuitų gimnazijos vienuoliktokas pirmą kartą ant riedlentės užlipo būdamas dešimties. Kaip prisimena Lukas, viskas prasidėjo nuo riedlentės, kurią jam iš Kanados dovanų parvežė giminaičiai.
Nuo to laiko vaikinas beveik kasdien po pamokų stengiasi ištrūkti pasivažinėti, o riedlentė iki šiol jam nė kiek nepabodo.
Lėkti į specializuotus parkus ar miesto gatves L. Garbačiauską skatina ne tik užplūstantis adrenalinas – pasak jo, svarbiausia, ką suteikė šis pomėgis, yra puiki draugija.
„Visi draugai, kurie mane supa, taip pat turi riedlentes, važinėjame kartu, kartu filmuojame triukus, keliaujame, bendraujame. Būtent tas draugų ratas labiausiai ir laiko mane įtraukęs į šį užsiėmimą. O varžybos – tik nedidelė malonumo dalis, tarpusavyje mes niekada rimtai nekonkuruojame, nebandome pranokti vienas kito. Čia visiems svarbiausia – įveikti save ir atlikti kuo įdomesnį triuką“, – aiškino riedlentininkas.
Anot jo, riedlentės – pirmiausia ne sportas, o gyvenimo būdas. Tuo tarpu paversti pomėgį profesija pavyksta tik patiems geriausiams. Lietuvoje, priešingai nei, pavyzdžiui, Latvijoje, riedlentinininkų, kurie galėtų gyventi vien iš varžybų, rėmėjų ir reklamos pajamų, nėra.
„Būdų užsidirbti riedlentininkams tikrai yra, visame pasaulyje rėmėjai ieško gabių talentų. Bet reikia pasiekti labai aukštą lygį“, – sakė L. Garbačiauskas.
Traumos – kasdienybė
Kuo didesnis riedlentininko meistriškumas, tuo mažiau jo kūnas nusėtas mėlynėmis ir nubrozdinimais.
Tiesa, visiškai išvengti sužeidimų neįmanoma. Rimčiausia trauma, kurią teko patirti L. Garbačiauskui, buvo raktikaulio lūžis. Bet per mėnesį išsilaižęs žaizdas vaikinas nė nesudvejojęs vėl stojo ant riedlentės.
„Prie traumų priprantama. Anksčiau gana dažnai patempdavau čiurnas, o mėlynių ant rankų ir dabar pilna. Krenti, krenti ir krenti, bet dabar jau nebeskauda, net smagu“, – šyptelėjo riedlentininkas.
O kaip į jaunųjų ekstremalų žaizdas žiūri jų tėvai?
„Lion skater“ parkui vadovaujanti I. Vaškelaitienė lengviau atsidūsta, kad jos atžalai Mantui, kuriam dabar – šešiolika, mėlynių era jau praėjo.
„O kol nemokėjo gerai valdyti riedlentės, visko buvo. Bet niekada jam rimtai nepriekaištaudavau, nedraudžiau važinėtis. Traumos – neišvengiamos, bet jas nusveria riedlenčių privalumai. Šis užsiėmimas visiškai įtraukia, nes moko bendruomeniškumo. Gal kažkam atrodo, kad vaikai gatvėje trinasi, bet jų chebra – tikrai labai gera. Be to, tai – ne tik sportas, bet ir kūryba, nes riedlentininkai patys fotografuoja ir filmuoja savo triukus“, – kalbėjo I. Vaškelaitienė.
Tuo tarpu piniginės šis hobis pernelyg neapsunkina. Kiekviena riedlentė susideda iš atskirų komponentų. Lenta kainuoja apie 200 litų, ašys – panašią sumą, o ratai su guoliais – maždaug 150 litų.
„Taigi, iš viso riedlentė atsieina apie pusę tūkstančio, – skaičiavo L. Garbačiauskas. – Tiesa, lentos dažnai lūžta, jas reikia keisti vidutiniškai kas mėnesį. Ratai laiko du mėnesius, o ašys – pusę metų. Daugiau jokio ypatingo inventoriaus nereikia, tik batai gana greitai nunešiojami“.
Užsienyje amžiaus cenzas negalioja
Per moksleivių pavasario atostogas riedlentės „Lion skater“ parko rampomis riedėjo jau nuo vidurdienio. Kai greta jaunimo laisvalaikio centro „Kablys“ įsikūrusiame ekstremalaus sporto mėgėjams pritaikytame angare apsilankė DELFI žurnalistai, čia treniravosi vien mokyklinio amžiaus vaikai. Tačiau I. Vaškelaitienė teigia, kad parke apsilanko ir keli ketvirtą dešimtį metų jau pradėję riedlentininkai.
L. Garbačiauskas pasakoja, kad tarptautinėse varžybose vyresnių riedlentininkų yra apstu. Jo žodžiais, kas antras ten – barzdotas.
„Aš pats irgi tikrai neišaugsiu iš riedlenčių. Galbūt pas mus nėra tuo užsiimančių vyresnių žmonių, bet užsienyje į riedlentes žiūrima daug rimčiau“, – kalbėjo vilnietis.
Lukas prisimena tarp kolegų Lietuvoje visada būdavęs jauniausias, tačiau paskutiniais metais tendencija pasikeitė. Nemažai vyresnių riedlentininkų nustojo važinėti, kiti pakėlė sparnus į svečias šalis. Vienas tokių – Didžiojoje Britanijoje dabar gyvenantis Gytis Bliuvas.
Rado riedlentininkų rojų
20-metis jaunuolis yra gyvas pavyzdys fakto, kad riedlentėmis domisi ne tik didžiųjų miestų gyventojai.
Važinėtis Gytis pradėjo būdamas aštuonerių Šeduvoje (Radviliškio raj.).
„Su keliais draugais buvome pirmieji, stoję ant riedlenčių. Kai po kelerių metų persikrausčiau į Vilnių, pamačiau, kad važinėjančių yra žymiai daugiau, ir pasidarė daug įdomiau. Man riedlentės – ir sportas, ir laisvalaikis, einu važinėti kiekvieną dieną“, – sakė G. Bliuvas.
Praėjusiais metais jis dar kartą pakeitė gyvenamąją vietą, persikraustęs į Londoną. Ten vaikinas šiuo metu dirba ir tikisi nuo rudens pradėti studijas. Kartu su juo Didžiosios Britanijos sostinėje yra įsikūrę ir daugiau riedlentininkų iš Lietuvos.
„Britanijoje riedlentininkams labai gerai. Parkų labai daug, sąlygos varžinėti – geresnės, vyksta visokie renginiai. Paprasčiausiai veiksmo apstu“, – džiaugėsi G. Bliuvas.
Jo teigimu, situacija Lietuvoje, nors ir taisosi, yra žymiai prastesnė.
Svečius nubaidė valdžios grūmojimai
L. Garbačiauskas pritaria draugui: riedlenčių virusas galbūt „užkrėstų“ daugiau jaunimo, jei sąlygos treniruotis būtų geresnės.
Kol žemę dar slepia sniegas ir ledas, riedlentininkai glaudžiasi uždaruose parkuose. Jų Lietuvoje yra vos du: Kaune ir Vilniuje. Pastarasis atidarytas privačia iniciatyva ir lėšomis. Direktorės teigimu, parko, taip pat skirto riedučių, BMX dviračių ir paspirtukų mėgėjams, įrengimas atsiėjo penkiaženklę sumą.
Parkų po atviru dangumi yra kur kas daugiau, bet jų būklė netenkina riedlentininkų. Ne išimtis ir pagrindinis Vilniaus riedlenčių parkas prie Baltojo tilto.
„Jis – apgriuvęs ir nuvažinėtas, grindinys išbyrėjęs. Nebėra smagu ten važinėti. Deja, tikrai gero riedlenčių parko neturime. O užsienyje parkų daug, galima rinktis. Todėl mes einame į gatves ir ieškome erdvių, kurias galėtume pritaikyti triukams. Pasiimame kamerą ir važiuojame į rajonus, ieškodami nematytos vietos, tinkamos naujiems triukams. Kelis sykius važiavome ir į užsienį: Prancūziją, Lenkiją, Estiją.
Vilniaus koziris – labai graži architektūra, puikios aikštės, dėl to užsieniečiai kartais čia specialiai atvažiuoja ir filmuoja savo triukus. Tiesa, svečių sumažėjo po to, kai pasklido gandas, kad miesto valdžia gainioja ir vaikioja riedlentininkus“, – dėstė L. Garbačiauskas.
Tarptautinėje arenoje nestebina, bet tobulėja
Koks Lietuvos riedlentininkų meistriškumas lyginant su aplinkinių valstybių ekstremalais?
Į šį klausimą bent iš dalies atsakė kovo viduryje vykęs tarptautinis ekstremalaus sporto konkursas „Simple Session‘13“.
Anksčiau lietuviai šiose tradicinėse varžybose neblizgėdavo, bet šiemet pavyko pasirodyti kiek sėkmingiau.
Aukščiausią tarp Lietuvos atstovų vietą – 25-ą – užėmė į pusfinalį patekęs L. Garbačiauskas. Debiutantas Emilis Morris buvo 43-ias, o G. Bliuvas pasidalijo 56-57 vietą.
Iš viso dėl apdovanojimų Taline konkuravo septynios dešimtys riedlentininkų, tarp kurių buvo ir tokių valstybių kaip JAV ar Brazilija atstovų.
„Anksčiau mūsų lygis buvo tikrai nekoks, bet dabar pastebiu, kad jis žiauriai kyla“, – rezultatus įvertino G. Bliuvas.
„Labai džiugu, kad mūsų lygis kyla, pasirodėme daug geriau nei anksčiau. Dabar tokiose rimtose varžybose galime jaustis rimčiau, nieko nebebijoti, konkuruoti su kitais“, – optimistiškai nusiteikęs buvo L. Garbačiauskas.
