Iš Baku tikisi grįžti ne tuščiomis
I. Dumbauskaitė ir M. Povilaitytė per ketverius metus susikrovė gausų apdovanojimų bagažą Europos ir pasaulio jaunimo pirmenybėse, bet suaugusiųjų varžybose jos kol kas tenkinasi medaliais iš Rytų Europos paplūdimio tinklinio čempionato (EEVZA) etapų.
Sekmadienį 20-metės lietuvės išskris į Azerbaidžano sostinę Baku tikėdamosis pradėti naują tendenciją.
„Būtinai ten pasitaisysime“, – ryžtinga I. Dumbauskaitė.
„Taisyti“ tinklininkės nori savo sezoną, kuris prasidėjo ne taip, kaip norėjo pačios merginos. Antrus metus tarptautinėse suaugusiųjų varžybose besigrūdinančioms Lietuvos atstovėms kol kas retai pavyksta įkąsti elitui priklausantiems duetams, nors pasitaiko ir išimčių.
Pavyzdžiui, kaip praėjusį mėnesį Vilniuje vykusiose Kontinentinės taurės varžybose, kuriose klaipėdietė ir tytuvėniškė palaužė į geriausių planetos komandų 15-uką patenkančią Slovakijos porą.
„Dėl tos pergalės labai džiaugėmės, bet šiaip mūsų sezono pradžia neblizga“, – pripažįsta I. Dumbauskaitė.
Užtat prieš pirmą kartą istorijoje rengiamas Europos žaidynes Lietuvos tinklininkės nusiteikusios ambicingai. Paplūdimio tinklinio turnyras, Baku vyksiantis birželio 16-21 dienomis, nebus paties aukščiausio rango, bet pajėgių varžovių susirinks užtektinai. Nepaisant to, Mariaus Vasiliausko ir Tado Donėlos auklėtinės kalba apie prizinę vietą.
„Sprendžiant iš dalyvių sąrašo, atvažiuoja nemažai aukšto lygio komandų: olandės, šveicarės, austrės. Bet tikiuosi, kad galbūt parvešime net ir medalį“, – sakė M. Povilaitytė.
Slenkstis – aukštesnis nei tikėjosi
I. Dumbauskaitė ir M. Povilaitytė pirmą kartą vienoje tinklo pusėje sustojo dar būdamos dvylikos, bet naujos perspektyvos joms atsivėrė po triumfo 2011 metais Vilniuje vykusiame Europos jaunių (iki 18 metų) čempionate.
Lietuvos tinklinio federacija (LTF), kuriai vadovauja M. Vasiliauskas, talentingas sportininkes pakvietė persikelti į sostinę, kur įsikūrusiame uždarame aikštyne jos gali treniruotis kiaurus metus.
Per visas jaunimo varžybų pakopas peršuoliavusi komanda dabar jau vadinama pretendente į 2016 metų Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.
„Ne kartą sakiau, kad tai – labiau svajonė nei tikslas. Kita vertus, turime dar dvejus metus. Jei per artimiausią žiemą pavyktų patobulėti, kodėl ne?“ – svarstė I. Dumbauskaitė.
Vytis labiau patyrusius ir aukščiau pasauliniame reitinge įsitaisiusius duetus lietuvėms reikia, nes elitiniuose turnyruose jos vis dar gauna skaudžių pamokų.
„Suprantame, kad kol kas esame žemesnio lygio, reikia daug daug dirbti. Bet manau, kad mes dar įsivažiuosime, ir prasidės pergalės“, – nenuliūdo M. Povilaitytė.
„Man perėjimas į suaugusiųjų sportą psichologiškai yra labai sunkus. Prieš dvejus metus galvojau, kad nieko baisaus nenutiks – dar truputį „padaužysime“ kamuolį, o tada jau ir suaugusiųjų komandas iš kelio versime. Toli gražu. Būna sunku, kai po pralaimėto mačo treneris guodžia, kad padarėme viską, ką galėjome, nors neturėjome jokių šansų laimėti. Tačiau reikia nenuleisti rankų ir dar labiau stengtis, kitaip nieko nebus“, – antrino I. Dumbauskaitė.
Trenerių užduotis – nulaužti ragus
Misija guosti ar barti savo auklėtines dalijasi M. Vasiliauskas ir T. Donėla. Buvę žaidėjai, puikiai išmanantys paplūdimio tinklinio niuansus, auklėja merginas nuo pat to laiko, kai jos atvažiavo gyventi į Vilnių.
„Jie labai stengiasi paruošti mus psichologiškai, nes mes esame kaip dvi ožkytės ir viską bandome pasiekti savo charakteriu. O treneriai bando mus nuraminti ir išmokyti taktinių gudrybių, išlaikyti šaltus nervus. Manau, jiems labai gerai sekasi“, – specialistams dėkojo I. Dumbauskaitė.
Dabar treneriai tinklininkes į turnyrus lydi jau ne visada, leisdami joms pamėginti kapstytis savo jėgomis. Nors M. Povilaitytei trenerio patarimai atrodo labai reikalingi, ji džiaugiasi savarankiškumo išbandymu.
„Nemažai patyrusių komandų keliauja vienos. Teko ir mums su Ieva keliose varžybose dalyvauti tik dviese. Nemanau, kad tai blogai, nes gavome daug patirties. Pačios rūpinomės vaizdo įrašais, pačios juos analizavome, pačios apgalvojome taktiką“, – pasakojo žaidėja.
M. Povilaitytė jau išbandė ir trenerės duoną, tik dirbti su vaikais jai pasirodė pernelyg sunku – norint priversti mažuosius tinklininkus klausyti, reikia geležinės kantrybės.
O I. Dumbauskaitė kol kas jaučiasi per jauna tokiai veiklai.
„Aš trenere savęs neįsivaizduoju. Man dar pačiai reikia labai daug išmokti. Bet ateityje visko gali būti. Turime puikų pavyzdį krepšinyje – Šarūną Jasikevičių, kuris buvo nuostabus žaidėjas, o dabar, žiūriu, ir trenerio darbas jam visai prigijo“, – pavyzdį nurodė I. Dumbauskaitė.
Didžiausias laimikis – du tūkstančiai dolerių
Jai pačiai ir jos partnerei tinklinis – taip pat darbas, iš kurio abi gali išsilaikyti.
Be valstybės, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) ir LTF finansavimo, duetas turi keletą privačių asmeninių rėmėjų: jais tapo mineralinio vandens, drabužių ir aksesuarų gamintojai.
„Jų daug nėra ir sumos nėra milžiniškos, bet gyventi turime iš ko, ir tai svarbiausia“, – nesiskundė I. Dumbauskaitė.
Papildyti savo sąskaitą tinklininkės gali sėkmingai pasirodydamos pasaulio turo varžybose. Keletą kartų lietuvėms jau buvo atskaičiuotos premijos iš turnyrų prizinių fondų.
„Pernai kelissyk patekome į geriausių šešioliktuką ir abi gavome po tūkstantį dolerių. Lyginant su tenisu, tai nėra kosminiai pinigai, bet geroms atostogoms galima susitaupyti. Svarbu tik, kad laiko atostogauti būtų“, – šyptelėjo I. Dumbauskaitė, kuri yra ir Vilniaus universiteto žurnalistikos pirmakursė.
Tiesa, esama dar vieno būdo prisipildyti kišenes, kuriuo jau pasinaudojo ne vienas tinklininkas. „Emigracija“ į pinigų, bet ne pajėgių atletų turinčias valstybes populiarėja ir šioje sporto šakoje.
2012 metais pasaulio jaunimo (iki 19 metų) čempionėmis tapusios lietuvėms taip pat buvo viliojamos persikelti į kitą šalį. DELFI žiniomis, sportininkėms bei jų treneriams tuomet aukso kalnus žadėjo Rusijos, Azerbaidžano, kelių kitų Rytų valstybių atstovai.
„Norėdamas atstovauti kitai valstybei dvejus metus negali žaisti tarptautiniuose turnyruose. Tai jau – rimta problema. Bet yra žmonių, kurie tam pasiryžta: pavyzdžiui, ukrainietis tapo kazachstaniečiu, brazilės – azerbaidžanietėmis. Su mūsų treneriu irgi kalbėta, siūlyta kam nors „prastumti“. Bet taip neįvyko, ir aš tikiuosi, kad mes toliau atstovausime savo šaliai ir atstovausime kartu“, – pažymėjo I. Dumbauskaitė.
Barnius turi palikti už aikštės ribų
Drauge I. Dumbauskaitė ir M. Povilaitytė titulų siekia jau tiek metų, kad kartais, kaip prisipažįsta pačios, net nebesinori pažvelgti viena kitai į akis.
„Tada viena į vieną pusę, kita – į kitą. Bet aikštėje santykiai privalo būti geri“, – ribą užbrėžė M. Povilaitytė.
Ar tinklininkėms kyla minčių išbandyti jėgas su kitomis porininkėmis?
„Mūsų treneris sako, kad nėra skirtumo, su kuo žaisi. Būna atvejų, kai tinklininkės pakeičia partneres, ir sekasi labai puikiai. Bet Lietuvoje nėra daug aukšto lygio žaidėjų, su kuriomis taip greitai pasiektume rezultatų“, – svarstė M. Povilaitytė.
„Jeigu gyveni kur nors Brazilijoje, gali bet kada pakeisti partnerę. O mažesnėse valstybėse sudėtingiau. Nors su Lietuvos paplūdimio tinklinio čempionėmis Karole Virbickaite ir Vytene Vitkauskaite galėtume pasikeisti žaidėjomis, ir nieko blogo nenutiktų“, – pridūrė I. Dumbauskaitė.
Žaidė net prekybos centre
Į elitą besibeldžiančių Lietuvos paplūdimio tinklinio tandemų išties nėra daug: I. Dumbauskaitės ir M. Povilaitytės pėdomis kol kas bando sekti tik Arnas Rumševičius ir Lukas Každailis, taip pat keliausiantys į Europos žaidynes Baku.
Užtat aikštyno prie Baltojo tilto tribūnose per tarptautines varžybas žmonių netrūksta.
„Mūsų paplūdimio tinklinio sirgaliai yra nuostabūs, pusė pergalės prieš slovakes Kontinentinėje taurėje priklauso jiems. Smagiausia būna po varžybų, nes visi taip džiaugiasi, kad ir tavo laimė atrodo gerokai didesnė. O jei nepasiseka, gali nuėjęs ant peties kažkam paverkti“, – žiūrovams dėkinga I. Dumbauskaitė.
Tiesa, aistruoliai gali ne tik pakelti ūpą, bet ir suerzinti. M. Povilaitytei anksčiau būdavo nelengva susitvardyti ir nereaguoti į iš tribūnų atskriejusias replikas.
„Atliekant apšilimą matai atėjusius palaikyti žmones, bet žaidimo metu būna situacijų, kai nebegirdi nieko. O būna visokių komentarų: kaip tu numušei, kaip tu čia atrodai ir taip toliau. Jeigu kreipsi dėmesį, nieko gero nebus. Kai buvau jaunesnė, norėdavosi atsikirsti, bet dabar suprantu, kad negalima“, – šypsojosi M. Povilaitytė.
Keliaudamos po užsienį lietuvės susiduria su skirtingais sirgaliais: vienur tribūnos būna tuštutėlės, kitur žiūrovai mintinai moka ne tik palaikymo skanduotes, bet ir šokius.
O keisčiausia vieta, kurioje teko žaisti, buvo Suomijoje.
„Parodomosios varžybos buvo surengtos ketvirtame prekybos centro aukšte pastatytoje aikštelėje. Žaidžiame, o aplinkui – virtinos, žmonės valgo“, – stebėjosi M. Povilaitytė.
„Vienas estas pataikė kamuoliu kažkam į kepsnį. Turbūt tas žmogus nebuvo labai laimingas“, – kvatojosi I. Dumbauskaitė.
Liūdi dėl futbolo
Vilniuje tokios egzotikos tinklininkės nepatiria, bet kartais vakarais per treniruotes turi „pasistumdyti“ su mėgėjais dėl vietos vieninteliame sostinės uždarame aikštyne.
„Švedijoje yra pastatas su 16 aikštelių. Jeigu Lietuvoje tokį pastačius, paplūdimio tinklinis tikrai išpopuliarėtų. Dabar žmonės netelpa į vieną aikštyną. Jeigu būtų kur, jų žaistų gerokai daugiau“, – įsitikinusi M. Povilaitytė.
Pačios merginos gatvėje nesijaučia išsiskiriančios iš minios, nors vaikinų dėmesio, kaip prisipažįsta, nestokoja.
„Nemanau, kad laimėjusios keletą vaikų čempionatų pasiekėme kažką tokio. Jeigu pavyktų išvažiuoti į olimpiadą, tada turbūt taptume žinomesnės. Bet mes tikimės, kad savo žaidimu prisidedame prie tinklinio augimo“, – samprotavo I. Dumbauskaitė.
Beje, pastaroji, regis, rūpinasi ne vien tinkliniu. Trečiadienį I. Dumbauskaitė atidžiai stebėjo Lietuvos futbolo federacijos (LFF) spaudos konferenciją, kurioje buvo nagrinėjamas rinktinės nuosmukis. Bet jokių permainų LFF nesigriebė, ir tokį pasyvumą I. Dumbauskaitė sukritikavo savo socialinio tinklo paskyroje.
„Man atrodo, kad tikrai ne tik žaidėjai kalti dėl to. Kažkokių gilių bėdų yra ir trenerių štabe, ir federacijoje. Negali taip būti, kad nebeįmanoma to įvarčio įspirti. Man tikrai labai liūdna, nes yra gerų, motyvuotų žmonių, kuriems net bendram rezultatui esant 0:16 dega akys. Man jų nuoširdžiai gaila, nes su sistema kažkas blogai. Vakar tikėjausi kažką išgirsti, bet neišgirdau nieko, labai nusivyliau ir dvi valandas vaikščiojau pikta. Futbolas – labai graži sporto šaka, ir aš manau, kad galime turėti stipresnę komandą, kuri nepralaimėtų prieš Maltą“, – savo nuomonę DELFI skaitytojams išsakė tinklininkė.
