„Norėtųsi palinkėti rasti sprendimus, kuriuos galima būtų apibūdinti terminu „win-win“. Visų mūsų rūpestis – kuo geresnė Lietuvos sporto ateitis“, – rezultatyvių diskusijų trečiadienį Seime vykusiame Lietuvos sporto ateities forume linkėjo Seimo pirmininkė ir garsiausia šalies šachmatininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Penkiakovininkės Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės, dviratininkės Simonos Krupeckaitės ir irkluotojo Mindaugo Griškonio iniciatyva surengtame forume nuskambėjo skaudžiausios mūsų šalies sporto problemos, kurios ne tik kad neleidžia siekti geresnių rezultatų, bet ir prisideda prie didesnio greičio garmant į nežinios liūną.
„Paklausiu paprastai, kaip visuomenė mato sportininkus. Tai dažiausiai mums sakoma, kada padėsi normaliai dirbti? Sportininkai neturi atlyginimo, kuris suteiktų socialines garantijas, duotų pasitikėjimą ir verstų didvyriškai sakyti – „esame sportininkai“. Iki šiol vis dar lankome kaip mokykloje sakydavo „būrelius“, – apie požiūrį į profesionalius sportininkus sarkastiškai kalbėjo S. Krupeckaitė.
Anot jos, kai buvo sugriautas Lietuvos olimpinis sporto centras, šansas buvo suteiktas federacijoms, tačiau akivaizdu, kad jos nesusitvarko su ant jų pečių užverstomis atsakomybėmis.
„Finansavimo nuleidimas į federacijų rankas gal geras dalykas, bet jos nebuvo paruoštos, nelabai suvokė, koks yra sportininkų pasiruošimo procesas. Federacijų apimtis labai didelė, jos negali duoti tiek daug dėmesio olimpiniam sportui, – jai pritarė buriuotoja Viktorija Andrulytė. – Nesame užtikrinti dėl savo ateities. Sunku žiūrėti į ateitį, nes daug nežinomybės, pradedant nuo finansavimo“.
Klausimus apie problemas, kamuojančias ne tik aukšto meistriškumo sportininkus, bet ir jų pamainą, kėlė baidarininkas Aurimas Lankas.
„Kur socialinės garantijos? Kodėl sportininko stažas negali būti darbo stažas? Sportininkai apskritai nėra supažindami, kokius mokesčius turi mokėti, trūksta vieningos strategijos. Daug kas priekaištauja, kad sportininkai neturėtų politikuoti, jie turėtų sportuoti. Tai ką, mes neišsilavinę, nesuprantame nieko ir mūsų nuomonė nesvarbi? Panašu, kad toks daugelio politikų požiūris į sportininkus“, – sakė jis.
Rekordinę mūsų šaliai moterų dziudo sporte – 9 vietą – Tokijo olimpinėse žaidynėse užėmusi Sandra Jablonskytė atkreipė dėmesį, kad 2017 metais įvykdyta sporto reforma ir panaikintas Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC) – visiškai neaiškūs ir niekur nenuvedę sprendimai.
„Lietuvos dziudo federacijai skiriama 46 tūkst. eurų per metus. Reikia organizuoti visus šalies čempionatus, mokėti atlyginimus dviem darbuotojams. O kas lieka sportininkams? Už ką ruošti jaunimą? Pandemijos metu visi startai pabrangę dvigubai. Griežti testai, reikalaujama pateikti po 4-5. Ką galima už tokius pinigus nuveikti? Vienintelis Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) skiria lėšas pamainai. Pas mus jei jaunimas netampa Europos ir pasaulio čempionais, tai niekas į juos nekreipia dėmesio, – kalbėjo ji. – Kas bus toliau? Girdžiu kalbas apie sporto šakų skirstymą į populiarias ir nepopuliarias. Kaip bus, juk mūsų sporto šaka tikrai nesulyginama su daug rungčių turinčia lengvąja atletika.“
Vienintelė iš Tokijo olimpinių žaidynių medalį parvežusi šiuolaikinės penkiakovės žvaigždė L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė teigė vėl girdinti daug pažadų.
„Prisimenu 2012 metus (tapo Londono olimpine čempione – red.), kai prabilau apie sporto bazes, finansavimą, aukštą meistriškumą, o praėjo 9 metai ir mūsų sportas grimzta į dugną. 2017 metais sporto reforma užkrovė naštą ant federacijų pečių, ne visos galėjo net trenerius įdarbinti. Nemanau, kad tai gerai auginant čempionus“, – kalbėjo ji
Ir tęsė: „Pagrindinis finansavimo kriterijus – masiškumas. Dėl to penkiakovė neteko trečdalio finansavimo, nors esame viena vedančiųjų sporto šakų Lietuvoje, vien iš olimpinių žaidynių parvežėme šešis medalius. Problemų turėjome daug – visa sistema veikia blogai. Gaila, kad Seime turime žmonių, kurie daro neapgalvotą reformą, nepasitardami su sporto visuomene. Norime būti išgirsti, kad problemos būtų išklausytos. Norime atrasti, ką galime padaryti kitaip. Reikėtų susivienyti ir vardan sporto padaryti labai daug“.
Apie skubotą, nepasvertą sporto reformą, LOSC sugriovimą, trenerių problemas kalbėjo ir disko metimo žvaigždės Andriaus Gudžiaus treneris Vaclovas Kidykas. Jis akcentavo, kad tie žmonės, kurie griovė sportą, dabar užima dar aukštesnes pareigas, tai kas laukia šalies sporto toliau?
„Pagal sportinius rezultatus matome, kad gal einame klaidingu keliu? Linijos peržengtos, einame prie sporto sunaikinimo. Jokių įstatymų, įrankių savarankiškai veikti – nėra. Kaip mažiesiems sportams atsistoti, – klausė regbio treneris Irmantas Kukulskis ir kartu iškėlė klausimą apie universitetinį sportą, kurio pavyzdžiu galėtų tapti Amerika.
Dar viena skaudi problema – valstybės gaunamas finansavimas federacijas ir sportininkus pasiekia tik įpusėjus metams, o lėšų treniruotėms, stovykloms, inventoriui, kelionėms reikia jau nuo sausio 1 dienos.
„Apie kokį planą galime galvoti, kai praėjus pusmečiui sužinome, kokį gausime finansavimą, – klausė 70 narių vienijančios Lietuvos sporto federacijų sąjungos vadovas Darius Šaluga. – O būna ir taip, kad to finansavimo federacija ir negauna. Tokiu atveju anksčiau gelbėdavo LTOK lėšos, bet jeigu jos dabar bus skirstomos per valstybės biudžetą, tai lieka daug neatsakytų klausimų – kaip ir kada tie pinigai pasieks sportininkus? Kaip bus paskirstomi? Nėra aiškaus mechanizmo. Jei taip toliau, sportas nusivažiuos. Rezultatai tai rodo“.
O toli ieškoti nereikia. Anot olimpinio prizininko, Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės trenerio Andrejaus Zadneprovskio, skaudu, kad kažkada sukurta ir veikianti sistema buvo tiesiog sugriauta: „Iki tol nei estai, nei latviai negalėjo mums prilygti olimpinėse žaidynėse, o po Tokijo tapo aišku, kad mes labai atsiliekame. Gaila, kad taip yra. Viliuosi, kad tos paskutinės salelės – finansavimo, ateinančio iš LTOK – nesugriausime“.
LTOK vadovė Daina Gudzinevičiūtė kalbėjo, kad priėmus įstatymą ir lėšas skirti perėmus Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, Tautinis olimpinis komitetas rūpinsis tik sportininkų išvežimu į olimpines žaidynes, Europos žaidynes, o sportininkų pasirengimas, federacijų finansavimas, premijavimas, stipendijos, apdovanojimai ir inventorius bus jau ministerijos galioje. „Pagrindinis klausimas – o kaip viskas vyks“ – dar kartą kviesdama diskusijai klausė D. Gudzinevičiūtė.
Itin emocingai Seimo rūmuose vykusiame forume kalbėjo Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius, kuris spėjo, kad pagal tai, kaip skirstomi pinigai, metams bėgant paralimpinio judėjimo ir neįgaliųjų sporto apskritai nebelis.
Į problemas už sportininko nugaros – medikų, kineziterapeutų ir masažuotojų pagalbą – kalbėjo Lietuvos olimpinės rinktinės vyriausiasis gydytojas Dalius Barkauskas.
„Matyt esame turtinga šalis. Praradome visus medikų narius, kurie buvo ruošti ne vienus metus (kalbama apie LOSC panaikinimą – red.). Juk paruošti kineziterapeutą reikia 10 metų. IR jam reikia būti šalia sportininko, kad susikalbėtų, o atletas jaustųsi užtikrintai. Esu realistas, jei kalbame apie medicininės komandos darbą – didelių perspektyvų nematau. Įdirbis, kuris buvo, anuliuotas iki nulio. Turėsime didelius iššūkius priekyje“, – sakė jis.
Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto viceministras Linas Obcarskas atrėmė, kad visi išgirsti klausimai jam yra žinomi, nes vos pasibaigus olimpinėms žaidynėms apie tai pradėta kalbėti.
„Todėl buvo sudaryta darbo grupė sprendimams rasti. Kalbame apie aukšto meistriškumo modelio kūrimą, infrastruktūros vystymą, aukšto meistriškumo sportininkų finansavimą ir sporto federacijų kompetencijų ugdymas. Vyksta svarstymai dėl LTOK finansavimo modelio. Kaip lėšos galėtų būti racionaliau skirstomos? Jau padidinome daugiau nei milijonu eurų finansavimą kitiems metams federacijoms ir olimpinėms sporto šakoms. Dar kitais metais tas finansavimas didės daugiau nei dviem milijonais“, – kalbėjo L. Obcarskas, kelis kartus akcentavęs, kad pinigų kiekis sportui didės.
Vėliau į forumą atėjusi Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė taip pat kvietė nesibaiminti keičiamo finansavimo mechanizmo: „Jis nesumažės, o tik didės. Pinigų nebus mažiau ir nuo mūsų priklauso, kaip juos išleisime.
Vyriausybė tą patį gali daryti, ką darė LTOK. Turime darbo grupę, kurioje dirba sportininkai, LTOK vadovė – galime susidėlioti visus dalykus, kurie reikalingi. Aišku, padaryta klaidų, jos buvo aptartos, sporto reforma įvykdyta, bet neužbaigta. Gal ji būtų turėjusi kitokius rezultatus, jei būtų užbaigta. Kitais metais numatyti resursai – baimių gali būti, bet noriu išsklaidyti jas, finansavimas bus skiriamas olimpiniam sportui. Natūralu, kad finansavimas eina per valstybės biudžetą“.
Vis dėlto daugelis forumo dalyvių taip ir nesulaukė atsakymų į klausimus, kaip tas naujas modelis veiks, koks bus mechanizmas, padėsiantis jau sausio 1 dieną lėšoms pasiekti federacijas ir sportininkus.
Pranešimą „Valstybės indėlis į sporto plėtrą: konkretūs veiksmai, pakelsiantys sportą iš dugno“ turėjęs skaityti dukart olimpinis čempionas, Seimo narys Virgilijus Alekna, į forumą neatvyko.
Vėliau diskusijoje dalyvavę forumo svečiai vieningai tvirtino, kad kol kas labiausiai trūksta bendros diskusijos apie sporto ateitį Lietuvoje.
Forumo iniciatorius irkluotojas Mindaugas Griškonis pabaigoje dar kartą apibendrinęs svarbiausius sporto skaudulius pakvietė pasirašyti rezoliuciją.
„Lietuvos olimpinis sporto centras buvo sunaikintas nepasiūlius jokios alternatyvos. Tuomet su mumis – sportininkais – tartasi nebuvo, o skaudžias pasekmes jaučiame. Šis forumas – mūsų pirmas žingsnis į sporto ateitį, kuriuo siekiame sutelkti dirbti visus kartu, o ne skaidant. Juk kalbame apie Lietuvos sporto ateitį, medalius, skambantį himną ar plevėsuojančią vėliavą pasaulio stadionuose“, – sakė M. Griškonis.
