Lietuvos karatė kovotoja žavisi Japonija, bet ne jos teisėjais: gal jie nusistatę prieš Europą? ^{specialiai DELFI iš Tokijo}

Kiokušin karatė sportininkų „natūralizacijos“ taisyklės kur kas švelnesnės nei kitose sporto šakose, ir A. Meškauskienė – gyvas to įrodymas.

Tauragiškės kelias į elitą turėjo nestandartinį posūkį: vieną stipriausių planetoje Lietuvos rinktinę ji pasiekė per kiokušin karatė periferijoje esančią Airiją.

Kimono dėvėjusi vaikystėje, 2005 metais ji iškeliavo į Jungtinei Karalystei priklausančią Šiaurės Airiją.

Ten A. Meškauskienė ketino padirbėti tik kelis vasaros mėnesius, bet darbas brangių drabužių butike taip patiko, jog dėl jo mergina nusprendė pristabdyti teisės studijas Mykolo Romerio universitete ir pasiliko kitoje Lamanšo pusėje.

Vėlgi pasiliko ilgiau nei planavo, nes antrą kartą ją sulaikė pažintis su būsimu vyru iš Anykščių, užsimezgusi lėktuve į Lietuvą.

Anetos išrinktasis gyveno Dubline, kur netrukus persikraustė ir ji pati. Sukūrusi šeimą, sportininkė susilaukė dviejų sūnų ir karatė pamiršo dešimčiai metų.

Tačiau vaikams paaugus A. Meškauskienė vėl panūdo sportuoti.

„Tiesiog norėjau palaikyti sportinę formą, o daryti tai kažkur sporto klube man atrodo be galo nuobodu“, – DELFI pasakojo kovotoja, grįžusi į savo vaikystės sporto šaką.

Kiokušin karatė pozicijos Lietuvoje ir Airijoje – nesulyginamos. A. Meškauskienei net sunku patikėti, jog jos tėvynėje karatė meistrai išsilaiko vien treniruodami kitus.

„Airijoje karatė lygis smunka, vaikų salėse mažėja, trūksta reklamų, tikslingų pastangų vystyti sporto šaką. Airijoje tai – tik hobis. Kai ten susiradau karatė klubą, treneriai pasakė, kad esu labai stipri. Buvo keista tai girdėti, nes Lietuvoje buvau „vos krutanti“, niekas manęs nevertino. Galbūt gimtinėje man būtų buvę sunku prasimušti“, – svarstė sportininkė.

Pirmą kartą Airijos rinktinės aprangą ji apsivilko 2013 metais ir nuo to laiko ne sykį tarptautinėse varžybose stojo prieš savo tautietes.

Nepaisant to, A. Meškauskienė visuomet jautė tėvynainių paramą. Kažin kaip būtų pavykęs jos sugrįžimas ant tatamio, jei ne vyro gimtinėje užsimezgusi pažintis su Anykščių klubo „Takas“ vadovu ir treneriu Eugenijumi Šilaika.

Aneta Meškauskienė, Eugenijus Šilaika

© Algimantas Barzdžius

Kovotoja ėmė dalyvauti ir Lietuvos čempionatuose, kuriuose atstovauja „Takui“, o kelialapį į pasaulio pirmenybes Tokijoje jai atnešė pasirodymas vidurvasarį Prahoje (Čekija) vykusiame atrankos turnyre.

Prieš savaitę į gretą Tokijo esančią Jokohamą su kitais 14 Lietuvos rinktinės narių A. Meškauskienė atvyko stovyklauti širdyje džiūgaudama.

„Nesijaučiu naujokė, ir vis dėlto viskas buvo nauja – anksčiau niekada nesilankiau Japonijoje, man tai – pirmas pasaulio čempionatas be svorio kategorijų. Vau, nuo pat vaikystės svajojau čia patekti. Japonijoje iškart patiko oras, tvarka, žmonių paslaugumas, maistas, gamta. Man čia kaip visai kitas pasaulis“, – įspūdžiais dalinosi debiutantė.

Naujų įspūdžių jai pridėjo ir gausi Lietuvos delegacija, savo apimtimis smarkiai besiskirianti nuo airiškų mastelių.

„Komanda – daug didesnė, daug daugiau trenerių, palaikymo, dėmesio, organizuotumo. Man daug smagiau atstovauti Lietuvai, man patinka, kai mane supa daugiau žmonių. Ir neįsivaizduoju, kad Airijos rinktinė kada nors sau leistų tokią aklimatizacijos stovyklą, kokią turėjome Jokohamoje.

Daugiau didelių skirtumų lyg ir nėra. Vis tiek ant tatamio kovoji už save ir prieš save, stengiesi save nugalėti. O kokia kalba komandas šaukia treneris, smegenims priimant informaciją skirtumo nėra. Tik tiek, kad Lietuvos treneriai daug profesionalesni, mato giliau, duoda vertingesnių patarimų“, – lygino A. Meškauskienė.

Prieš savaitę, kai lietuviai pradėjo paskutinę aklimatizacijos ir pasirengimo stovyklą Jokohamoje, čia pat dar būriavosi tūkstančio regbio aistruolių, kuriuos priviliojo pusantro mėnesio vykusio pasaulio regbio čempionato finalas tarp Pietų Afrikos Respublikos ir Anglijos, pasibaigęs afrikiečių triumfu. A. Meškauskienė mielai būtų nuėjusi pasižiūrėti mačo į stadioną, bet atbaidė pusę tūkstančio eurų viršijusios bilietų kainos.

Prieš tai ji akylai sekė Airijos pasirodymą, kuris buvo kaip reta nesėkmingas – antrą reitingą po nugalėtojų titulą gynusios Naujosios Zelandijos turėję airiai iškrito jau ketvirtfinalyje.

Regbio rungtynes A. Meškauskienė žiūrėdavo per televizorių darbe su savo naujaisiais bendradarbiais – iki tol „Google“ kompanijoje dirbusi teisės ir finansų rinkų specialistė prieš keletą mėnesių persikėlė į vietos banką, kuriame eina skaitmeninio administravimo vadovės pareigas.

Įdomu, jog pakeisti darbovietę A. Meškauskienei padėjusi agentūra yra Airijos regbio rinktinės rėmėja ir buvo suorganizavusi lietuvės interviu reklaminėje televizijos laidoje, kurioje vedėjo pareigas atlieka vienas geriausių Airijos regbininkų Jonathanas Sextonas, bet nepavyko suderinti tvarkaraščių.

O šeštadienį A. Meškauskienės kolegos Dubline internetu galėjo stebėti transliaciją, kurioje vieną iš vaidmenų atliko ji pati.

Tiesa, ilgai rampų šviesoje naujokė neišsilaikė.

Pirmoje kovoje Lietuvos kovotoją po pratęsimo teisėjų sprendimu įveikė kazachė Joana Belych, kurią A. Meškauskienė buvo nugalėjusi 2015 metais.

Tad varžovė buvo įkandama, o lietuvė prieš turnyrą jautėsi esanti bene geriausios sportinės formos gyvenime.

Dėl nesėkmingo debiuto A. Meškauskienė priekaištauja teisėjams.

„Teisėjavimas šiandien buvo nelabai sąžiningas mano atžvilgiu. Gal ir man reikėjo parodyti daugiau noro, greičio ir agresyvumo, bet viduje nesijaučiu pralaimėjusi. Visą dieną teisėjavimas buvo šališkas, dėl to iškrito labai daug europiečių. Nežinau, ar tai kažkoks nusistatymas prieš Europą, ar čia teisėjai kitaip traktuoja taisykles. Bet daug kovų baigėsi ne taip, kaip turėjo. Ir tai – ne pirmas pasaulio čempionatas, kuriame teisėjavimas nėra labai objektyvus. Jaučiu, kad labai jau „traukia“ japonus bei kitas Azijos šalis“, – be užuolankų kalbėjo A. Meškauskienė.

Vis dėlto ji viliasi, kad jos pradėtą darbą sekmadienį pratęs Inga Mikštaitė. Tituluočiausia dabartinės Lietuvos moterų rinktinės kovotoja vienintelė iš penkių tautiečių pateko į pirmenybių ketvirtfinalį ir sekmadienį susitiks su ta pačia J. Belych.

Visas kortas atskleidžiau Ingai, galbūt tai jai padės. Pasakiau, kokios varžovės stiprios ir silpnos pusės, kur jau padariau gan didelės žalos, į kur reikia sukoncentruoti atakas. Pasakiau Ingai, kad ji tikrai gali laimėti, nes ši priešininkė nėra kažkuo įspūdinga. Neturiu abejonių, kad Inga bus geriausių ketverte, mat ji yra stipresnė, manau, gali nueiti ir iki finalo“, – prognozavo A. Meškauskienė.

Primename, kad vyrų varžybų šešioliktfinalyje sekmadienį kovą pratęs Edgardas Sečinskis, Orestas Abazorius, Lukas Kubilius, Paulius Žimantas ir Eventas Gužauskas.

Iš viso Tokijuje startavo 15 lietuvių.

Kas ketverius metus Japonijos sostinėje vykstančios pirmenybės yra labiausiai prestižinis kiokušin karatė renginys. 2015-aisiais pasaulio čempionato bronzą Lietuvai pelnė L. Kubilius. 2007 metais sidabrą Tokijuje iškovojo Donatas Imbras, o 2011-aisiais tokį patį medalį užsikabino Margarita Čiuplytė.