„Vaikams treneriai ir pedagogai diegia nuo mažens, kad smurto naudoti niekada negalima – ką išmoksta salėje, niekuomet nenaudoja gatvėje, nebent reikėtų apsiginti ar kažką apginti“, – DELFI kalbėjo vienas garsiausių Lietuvos dziudo imtynininkų Karolis Bauža, kuriam teko kartu su skandalingo įvykio epicentre atsidūrusiu sportininku kartu važiuoti į varžybas ir treniruočių stovyklas.
Apskritai ilgai salėse gludintų kovos įgūdžių panaudojimas viešoje vietoje profesionaliai tuo užsiimančiam sportininkui gali ir jo, ir nukentėjusiojo gyvenimus apversti aukštyn kojomis. Tuo įsitikinęs Rytų kovos menų ir saviugdos treneris Jordanas Poškaitis.
„Kai manęs klausia, kiek kartų mušiausi, atsakau, kad kartą teko, tačiau ir tai tik skyriau, kad kiti nesimuštų. Visą laiką išvengdavau muštynių. Kodėl? Jei duoda eilinis žmogus, yra vienas smūgis, o kai duoda profesionalas, tai gali būti pirmas ir paskutinis smūgis, o pasekmės gali būti liūdnos abiem“, – DELFI sakė jis.
Anot buvusio profesionalaus kovotojo, kiekvienas daug metų važinėjame automobiliu, bet jei sėstume palenktyniauti su profesionaliu lenktynininku, paaiškėtų, kad net vairuoti tinkamai nemokame.
„Panašiai ir su vyrais – jiems atrodo, kad jie moka kažkaip suduoti ar spirti, gal kažkada bandę, bet jei stos prieš profesionalą, supras, kad nieko nesugeba“, – tęsė pašnekovas.
Kalbėdamas apie galimas pasekmes, jis kvietė susivokti: „Jei esi tam tikros kovinio meno srities meistras, negali tų įgūdžių naudoti viešumoje, nebent tai būtų gyvybės ar mirties atvejis. Tačiau dažniausiai tai įprasti „ne taip pasakė ar ne taip pažiūrėjo“ konfliktai. Kartoju sau ir kitiems: „Tai, ką tau sako, yra žodžiai, o tavo problema, kaip tu tuos žodžius priimi“. Reikia paprasčiau į viską žiūrėti, nesusireikšminti“.
Norėdamas dar aiškiau išreikšti mintį, pašnekovas ėmėsi kitokio pavyzdžio.
„Įsivaizduokite, per langą pamatau, kad plėšia mano automobilį. Emocijų nesuvaldęs automatiškai išbėgu į lauką ir duodu vagiui per galvą. Bet stipriai duodu. Tai gali būti, kad po tokio smūgio jam bus 14 valandą „išnešimas“. Gali ne tik sužaloti, bet ir užmušti žmogų. Kas tada? Kovotojas yra kaip ginklas. Nuolat tai akcentuoju savo vyrams: tai, ką mokate salėje, gatvėje nenaudokite, venkite, pasitraukite, neverta, nes pasekmės gali būti skaudžios“, – aiškino J. Poškaitis.
Dėl tokių rezonansinių įvykių, kur į konfliktus įsivelia kovinių sporto šakų atstovai, yra buvę ir anksčiau. Tragiškai žuvęs vienas garsiausių šalies bušido kovotojų Remigijus Morkevičius yra gatvėje sumušęs merginą, smurtu buvo apkaltintas ir olimpinis prizininkas, boksininkas Evaldas Petrauskas.
Tokie pavyzdžiai visuomenėje dažnai meta juodą šešėlį ant viso kovinio sporto pasaulio atstovų. Neigiamą aplinkos reakciją tokiais atvejais fiksuojantis J. Poškaitis teigė, kad formuojasi neteisingas stereotipas.
„Dažnai būna diskusijos – jei kovotojas, tai jau chuliganas. Bet ir tarp futbolininkų, krepšininkų, kultūristų tų konfliktų buvo, bet jei jie susimušė – apsidraskė ir viskas, o jei kovotojai susiima, tai pasekmės gal būna liūdnesnės. Šioje vietoje daugiau viskas „išlenda“ į viešumą. Čia jei lenktynininkas padarytų avariją, visi sakytų, kaip jis taip galėjo, o kai paprastas žmogus – jam tiesiog nepasisekė. Kovotojai vengia paprastai tokių konfliktų, bet kartais šaukštas deguto ir visą medaus statinę sugadina“, – sakė Rytų kovos menų ir saviugdos treneris.
Pasak jo, iš tikrųjų kovotojai vieni kitiems į atlapus kimba labai retai: „Jiems neleidžia filosofija – neieškok kovos, apgink silpnesnį. Kovotojai tiek „atsimuša“ treniruotėse, kad jiems daugiau nesinori. Žmonės kartais to nesupranta. Žinant pasekmes, kas yra rankos ar kojos smūgis, kaip gali sužaloti kitą – patirtį turintys kovotojai vengia tokių veiksmų“.
Jam pritaria buvusi Lietuvos kiokušin karatė žvaigždė Donatas Imbras. Pasak jo, tai nėra nerašyta taisyklė, tačiau susiformavęs vidinis moralinis kodeksas neleidžia panaudoti kovos veiksmų viešumoje.
„Vieną dieną suvokiau, kad įgūdžiai, kuriuos turiu, daug aukštesni nei oponentų, su kuriais susiduriu įprastose gyvenimo situacijose. Kai pradedi suvokti, kad tavo smūgis darosi 10 kartų stipresnis, nei oponento, tą situaciją vertinti visai kitaip, daug ramiau, – teigė dukart pasaulio vicečempionas ir penkiskart Europos čempionas. – Jei žmogus kelia konfliktinę situaciją prieš mane, jis nesupranta mano galimybių.
Turi į tai nesivelti, nes atidavęs 20-30 metų kovos menams esi žymiai pranašesnis už oponentą. Jei nusileisi iki to oponento lygio ir įsivelsi į konfliktą, kurį jis kelia, tai visa tai, ką darei daugybę metų, neturi prasmės. Tų įgūdžių mokaisi, kad juos panaudotum prieš lygiavertį varžovą“.
D. Imbras prisipažino, kad sulaukė nemažai norinčių gatvėje patikrinti jo karatė įgūdžius, bet jei konflikto užgesinti nepavykdavo, jis visuomet pasiūlydavo eiti į aštuonkampį ar sporto salę, užsimauti pirštines ir kovoti.
„Dažniausiai siūlydavau tokiems susitikti po 5-7 dienų sporto salėje su ar be pirštinių ir išsiaiškinti santykius. Įdomiausia, kad mano telefono numerį užsirašydavo, bet skambučio niekada taip ir nesulaukiau. Kovos menai yra atskleidžiami kovos menų salėje, o ne gatvėje“, – teigė jis.
Dukart pasaulio kiokušin karatė vicečempionas atkreipė dėmesį, kad svarbus vaidmuo ugdant kovotoją tenka mokytojui arba treneriui.
„Kovos menai, ypač kilę iš Rytų, unikalūs tuo, kad ten daug laiko skiriama pokalbiams tarp trenerio ir mokinio, ugdomas moralinis vertinimas, – tęsė jis. – Prižiūrėti reikia ne tik vaikus nuo 6 metų. Juos reikia auklėti ir vėliau. Kad užsitarnautum aukščiausią karatė daną reikia atiduoti 25-30 metų. Mokaisi visą gyvenimą, tad daug kas priklauso nuo mokytojo ar trenerio“.
Ką verta žinoti apie konfliktus ir jų sprendimo būdus? J. Poškaitis atkreipė dėmesį, kad konfliktų iniciatoriai dažniausiai būna apsvaigę ar išgėrę žmonės, kuriems kliūna pasitikėjimo kupina sportininko laikysena.
„Pažiūrėkite, sportininkai kovotojai dažnai vaikšto išskėtę rankas, o kitas sugalvoja „pasitikrinti“. Jei iškyla konfliktas, visuomet tokių klausiu: „Atėjai čia kovoti ar linksmintis? Kai žmogui užduodi tokį klausimą, jis beveik 100 proc. atsako, kad pasilinksminti. Tai linksminamės!
Jei konfliktas vistiek bręsta, pasiūlau taip: „Šiandien linksminamės, o rytoj ateik į sporto salę ir mes pasitikrinsim jėgas. Imk mano telefono numerį. Tiesa, niekas niekada taip ir neatėjo. Tai gebėjimas laiku įžvelgti agresiją ir suvaldyti su nuotaika“, – dalinosi patirtimi treneris.
„Savo vyrams apsaugoje ir sportininkams sakau, kad niekada nesmūgiuotų, na o jei jau prireiks – į pilvą. Tuomet žmogui „išmušamas“ kvėpavimas ir kartu parodoma, kad prie manęs daugiau nelįsk. Dar naudojama metimų technika – parbloškimas, parmetimas. Kai žmogus praranda stabilumą, nugriūna, jam atsiranda baimės jausmas ir jis savęs klausia, ar verta toliau tęsti. Kitaip tariant žmogaus nežaloji, bet parodai, kad bus blogai.
Vedant seminarus klausiu, ką darytumėte, jei paimtų jus už atlapų? Oi kaip spirčiau, kaip duočiau! Bet palaukite, gal galima susikalbėti? Yra daug technikų – naudokime pokalbį, o ne smurtą“, – kvietė J. Poškaitis.
