Vieniems – pradžia, kitiems – pabaiga: kiekvienas čempionatas stumteli rinktinės vagoną kartų kaitos bėgiais.
Per pirmenybių uždarymą Vilniuje eilė ištarti „sudie“ atėjo T. Kumeliauskui.
Bet ar atėjo laikas?
Bendražygiai rinktinėje tuo abejoja.
„Bandysime Tadą įkalbėti, kad niekur nedingtų, nes toks žaidėjas mums labai svarbus. Gal praeis vasara, vėl užsidegs akys, ir sugrįš į ledo ritulį“, – vilčių nelaidojo kitas puolėjas Paulius Gintautas.
Pasibaigusiose pirmenybėse T. Kumeliauskas su savo bendraamžiu Povilu Vereniu, kurį įpusėjus turnyrui eliminavo rankos lūžis, buvo vyriausi antrą vietą užėmusios Lietuvos rinktinės žaidėjai.
Bet pastarojoje yra rungtyniavę ir į penktą dešimtį metų įkopusių ledo ritulininkų.
O ir atsisveikinimas antragrandžiam puolėjui išėjo ne toks, apie kokį svajojo jis pats.
„Tikslas buvo nugalėti, mes jo neįvykdėme, dėl to nuotaikos – ne tokios geros. Norėjosi pabaigti aukšta nata, deja, nepavyko“, – po auksą kainavusio pralaimėjimo Ukrainai 1:4 sakė T. Kumeliauskas.
Praėjusį sezoną jis atstovavo Elektrėnų „Energijai“, o praeityje yra žaidęs Latvijoje, Rusijoje, Kazachstane, Suomijoje, Vokietijoje, trumpai išbandė jėgas ir anapus Atlanto.
Nacionalinės komandos marškinėlius T. Kumeliauskas su pertraukomis vilkėjo nuo 2008-ųjų, ne viename čempionate grūmėsi kartu su vyresniuoju broliu Donatu.
– Ar kovą dėl aukso pralaimėjote stipresnei komandai – stipriausiai šiame turnyre? – Delfi paklausė T. Kumeliausko
– Manau, taip. Šiai dienai ukrainiečiai buvo stipriausi. Galėjome su jais žaisti, turėjome progų – nesakyčiau, kad jie dominavo. Tiesiog anksti prisirinkome pražangų, varžovai išnaudojo kiekybinę persvarą. Po to buvo sunku grįžti į rungtynes. Bet kova, mano manymu, buvo lygi.
– Buvote drausmingiausia turnyro komanda, bet trys pražangos pirmame kėlinyje smarkiai atsiliepė dvikovos eigai. Kas jas lėmė?
– Norėčiau pasakyti, bet šio klausimo gal nekomentuosiu (šypsosi – Delfi).
– Ar buvo realių šansų užsikabinti vėliau, antrame kėlinyje?
– Šansų buvo. Mes rūbinėje kalbėjomės, kad reikia vieno greito įvarčio, ir viskas prasidės iš naujo. Tiesiog niekaip neįmušėme. Pabaigoje keitėme vartininką papildomu aikštės žaidėju, vieną įvartį pasiekėme, bet jau nebebuvo laiko lipti iš duobės. Reikėjo toliau rizikuoti, ir ukrainiečiai padidino skirtumą.
– Ukraina ilgam kraustosi į aukštesnį divizioną?
– Sunku pasakyti. Lygis ten – geras, komandos kasmet keičiasi. Sunku prognozuoti. Kalbant apie mus, matote – antra vieta, esame ties IA diviziono riba. Galėjome šiandien ten grįžti. Galbūt pavyks kitais metais.
– Kas jums liks giliausiai įstrigę iš karjeros rinktinėje?
– 2022-ieji, kai laimėjome bronzą IA divizione. Ir, be abejo, pergalė 2018-aisiais Kaune, kai pirmąsyk pakilome į tą lygmenį.
– Šiame turnyre laimėjote daugiausiai ginčo ritulių tarp visų komandų žaidėjų (68 proc.), surinkote tris rezultatyvumo balus. Kodėl nusprendėte trauktis būtent dabar?
– Jau kurį laiką nebežaidžiu ledo ritulio profesionaliai, tenka jį derinti su darbu. Tai tiesiog darosi per sunku fiziškai. Pastarąjį mėnesį namuose tik nakvodavau, nuo šeštos ryto iki dešimtos vakaro būdavau kažkur kitur. Nematau šeimos, vaikų – tiesiog per sunku.
