Apie savo patirtį ir jėgas, leidžiančias nugalėti ilgiausius atstumus sportininkas birželio 9-10 dienomis papasakos „Citadele Kauno maratono EXPO“ renginyje.
Artėjant renginiui su daug keliaujančiu V. Žlabiu kalbėjomės apie keliones ir labiausiai įsiminusias vietas.
– Kaip bėgimas įsitvirtino Jūsų gyvenime?
– Sportuoju nuo vaikystės, tik pakeičiau požiūrį į bėgimą nuo 2012 metų, su pirmu įveiktu ultramaratonu. Bėgimas suteikia man gerų emocijų ir jausmų. Jis asocijuojasi su tikslu, svajone, pažinimu, augimu ir tobulėjimu. Galiausiai man tai suteikia malonumą ir prasmę.
Bėgate ultrailgus atstumus, o kurią distanciją išskirtumėte kaip sudėtingiausią?
Man maratonas yra pati sudėtingiausia distancija, nes joje reikia maksimalių pastangų tolygiai išlaikant greitį. Tuo tarpu ultrailgose distancijose bėgama vidutinišku greičiu. Kartais užtenka tik nesustoti ir risnoti sau patogiu tempu.
– Daug keliaujate, bėgate skirtingose šalyse. Kur buvo įdomiausia bėgti?
– Esu aplankęs daug valstybių, tačiau apetitas tikrai auga ir norisi dalyvauti kur kas labiau egzotiškose, mažiau bėgikams įprastose varžybose. Jei kada išvysite mane kokiame dykumų maratone, kanjone ar džiunglėse, nenustebkite. O kol kas man Kataras vienareikšmiai buvo vienos įspūdingiausių plento varžybų dėl visai kitokio klimato, karščio ir bėgimo naktį pro vėsinimo koridorius.
– Kokia akimirka Jus labiausiai žavi?
– Užburiantys vaizdai, atsiveriantys bėgant kalnų keteromis. Labiausiai jaudinantis momentas visada būna švintant, kai po visos nakties bėgimo pamatai pirmuosius saulės spindulius.
– Kai keliaujate atostogauti, pasiimate ir bėgimo batelius?
– Poilsio sąvoka su laiku keitėsi ir net nepamenu kada ilsėjausi su programa „viskas įskaičiuota“ prie baseino. Manau dabar to net nepavadinčiau poilsiu. Visas atostogas susidėlioju taip, kad visą arba dalį laiko galėčiau skirti treniruotėms, vietos tyrinėjimui ir tuo pačiu sudalyvauju kokiose vietinėse varžybose.
Bėgant patogiausiai ir greičiausiai galiu pažinti kitas šalis. Galų gale, visos išvykos praplečia mano paties pasaulėžiūrą, tam tikrų rėmų ir galimybių supratimą. O ir didžiausias laimėjimas man yra tada, kada sukaupta patirtimi galiu pasidalinti grįžęs su tautiečiais.
– Šimtą kilometrų įveikėte ir ant bėgimo takelio. Kaip jautėtės ant jo?
– Buvo sunku, neslėpsiu. Bet tai buvo mano paties nuo nulio sugalvotas ir įgyvendintas projektas. Idėjos, kad norint judėti nėra būtinas pats geriausias laikas ar pačios geriausios sąlygos, perteikimas visuomenei. Tą, ką darai nuoširdžiai, reikalauja daug jėgų, pastangų ir prakaito.
– Kur norėtumėte pabėgioti, kur dar niekada nebėgote?
– Visur ten kur nebėgau. Didžiausia kitų metų avantiūra, kuri sukasi galvoje yra „TorDesGeants“, vienas sunkiausių pasaulio ultramaratonų su 330 kilometrų trasa.
– Bėgate ilgus atstumus, laiko pabūti su savimi į valias. Kas įprastai darosi galvoje tuo metu?
– Kartais susikuriu ir sprendžiu gyvenimo problemas, kartais bėgu visiškai tuščias Tačiau visada džiaugiuosi pačiu malonumu bėgti. Niekada nebėgau ir nebėgsiu dėl medalio ar kokio kito blizgučio.
– Kiek kilometrų nubėgate per mėnesį?
– Labai priklauso nuo sezono. Daugiausia per mėnesį esu įveikęs 850, mažiausiai 250 km. Pastaruoju metu renku kilometrus bėgdamas į stačias įkalnes.
