Į karantino iškastą duobę įkritęs Maslobojevas nepasiduoda: suspaudžiu kumščius ir nusišypsau

Trečio vaiko su žmona Airine laukiantis pasaulio WAKO kikbokso čempionas kovo mėnesį tikėjosi gausiąs žinią iš prestižinės kovų organizacijos „Glory“, kurioje visiems paliko itin gerą įspūdį laimėdamas dvi pirmąsias savo kovas.

Kuvaldos pravardę turintis lietuvis Vokietijoje nugalėjo Azerbaidžano kovotoją Bahramą Rajabzadehą, o Olandijoje techniniu nokautu įveikė vietos turnyro šeimininką Roelį Mannaartą.

Tačiau išplitus koronaviruso pandemijai ir paskelbus karantiną visi planai sugriuvo.

„Planavome savo finansus, galvojome vieną būstą parduoti, kitą įsigyti, bet viskas sugriuvo. Teko sugalvoti planą B ir jį vykdyti. Dabar reikia namo aplinką tvarkyti, tokius buitinius dalykus“, – „Delfi“ pasakojo S. Maslobojevas.

– Kuo dabar užsiimate, kai užsidarė sporto salių durys ir neorganizuojami jokie sporto renginiai?

– Yra darbo prie namo, tai teko ir pačiam pasiraitoti rankoves. Treniruočių stengiuosi neapleisti. Vieną kambarį įrengėme treniruotėms, lauke pastatėme skersinį, pakabinome kriaušę. Stengiuosi nepamiršti judėjimo, kad nebūčiau visiškai žalias, kai sezonas vėl atsidarys.

– Ar „Glory“ organizacija palaiko su kovotojais ryšį?

– Mano buvo geras startas „Gloria“ turnyre, dvi pergalės, organizatoriai labai manimi susidomėjo, nori stumti į priekį. Jie nekontaktuoja, bet „Facebook“ paskyroje įdėjo žinią apie kikbokso elito kovotoją Sergejų Maslobojevą, kuris ateinančius kelis metus bus varomoji jėga.

– Kaip pasikeitė paties treniruotės, darbas įvedus karantiną?

– Darbas iš viso visas sustojęs. Tragedija tiesą sakant. Skaičiuojame finansus, kada viskas atsiriš, atsidarys, kad vėl pradėtume kažką daryti, kurti, išsilaikytume.

– Nebuvo minčių organizuoti nuotolines treniruotes?

– Pasukome kitu keliu. Mėginame pardavinėti vaizdo pamokas, kaip reikia taisyklingai smūgiuoti, stovėti, daryti apšilimą ir taip toliau. Pirmąjį paketą jau planuojama paleisti į prekybą. Mėginsime sudėti kelis tokius paketus ir pardavinėti.

Treniruotis daug kas nori, o ir tie patys treneriai, išdygę per karantiną kaip grybai, tokie, kurie su kovos menais neturi nieko bendro, gal ir jiems pravers tos pamatinės žinios dirbant su žmonėmis. Kad nebūtų „davai varyk, varyk“, o žinoti, kam ir kaip kažką „varyti“. Kai sušvelnino karantiną, siūliau kitiems kovotojams atvykti pas mane į kiemą ir surengti treniruotę gryname ore.

– Asmeninis gyvenimas taip pat pasikeitė įvedus karantiną?

– Tenka pajusti, kas yra mažamečių vaikų auginimas. Savotiškas iššūkis, galiu pasakyti. Tenka daug tūkstančių kartų per dieną girdėti žodį „tėti“. Anksčiau to nebūdavo daug, mielai skambėdavo, o dabar net tapo tokiu dirgikliu.

– Daugelis sportininkų dabar sprendžia ne tik kaip išlaikyti sportinę formą, bet ir kaip išgyventi. Kokia situacija pas jus, ar yra duobė?

– Be abejo. Ne tiek daug laiko praėjo, bet mėnesiniai mokesčiai, paskolos, reikia mokėti. Yra nepatogumų. Ačiū Dievui, buvau kažkokį kapitalą sukaupęs, nes turėjome planų, bet reikėjo juos atidėti ir naudoti tuos pinigus gyvenimui. Man labiau pasisekė. Nesigilinau, bet tie žmonės, kurie vien iš to gyvena, jiems turėtų būti labai riesta.

Iš mūsų sporto daug neužsidirbsi. Nebent yra papildomi pajamų šaltiniai, rėmimai. Su manimi rėmėjai dar bendrauja, o su kitais kovotojais susilaiko. Aš propaguoju gražią, teigiamą kovos menų pusę. Mano tokia idėja buvo, kad kovos menai skirti ne žalojimui, kriminalui, o saviugdai, asmenybės vystymui.

– Kaip rėmėjai elgiasi šioje situacijoje, ar rodo dėmesį, nepabėgo?

– Viskas sustoję. Turėjau kelis susitikimus prieš karantiną, tačiau viskas buvo nukelta ateičiai. O ta ateitis neaišku kada ateis, ar po karantino, ar vėliau, ar iš viso jos nebus.

– Kaip pats sureagavote į koronaviruso pandemiją?

– Iš pradžių kaip ir daugelis priėmiau su juoku, vėliau, kai pradėjau žiūrėti kasdien žinias, prasidėjo kažkokia panika, pasimetimas, beviltiškumas, nes nedaug kas nuo manęs priklauso. Paskui jau žinių nežiūrėjau ir grįžau į gyvenimą. Reikia žiūrėti atsakingai, bet nereikia dėl to nurašyti savo gyvenimo.

Tokie pavyzdžiai kaip Lietuva, Anglija – kraštutinumai. Reikėtų žmones su lėtinėmis ligomis ir vyresnius izoliuoti, o visiems kitiems reikėtų leisti bendrauti , leisti tą imunitetą sukurti. Visus izoliuoti ar visiems viską leisti – kraštutinumas, tai nėra gerai nei ekonomikai, nei žmonėms. Kiek girdėjau padaugėjo buitinių konfliktų šeimose, tai yra dar baisiau. Matyt, negalima žmonėms per daug būti kartu.

– UFC vadovas Dana White'as neatsisako idėjos net ir karantino metu surengti kelis turnyrus. Ką manote apie galimybes Europoje ar Azijoje?

– Azijoje tikrai tai įmanoma. Kinija atidarė vartus, leidžia sportuoti. Žmonės turi turėti atsakomybės jausmą, jei eina į renginius, turėtų susilaikyti nuo bendravimo su vyresniais šeimos nariais.

– Jei būtų tokia galimybė, tačiau viskas vyktų už uždarų durų, ar liptumėte į ringą?

– Žinoma, kodėl gi ne? Žiūrovų palaikymo, energetikos nėra, bet už tų kamerų stebi dar didesnis žmonių kiekis nei arenoje. Jausmas būtų toks pats. Kai pasieki tam tikrą dvasinės, psichologinės būsenos lygį, tai žiūrovai nedaug lemia. Mintys sukasi apie tai, kaip pasirodysi.

– Apskritai girdžiu, kad jaučiate įtampą, bet dorojatės su situacija?

– Kas jei ne mes? Jei aš palūšiu, tai ir visa mano aplinka. Stengiuosi palaikyti savo aplinką ir pozityvą, nors kartais atrodo ir pačiam sunku, neįmanoma. Suspaudžiu kumščius, nusišypsau ir sakau, kad viskas bus gerai.