Lietuvoje beveik dešimtmetį gyvenantis marokietis Zakarija Muhamadovičius neabejoja – visa Afrika ir arabų pasaulis sirgs už Maroką kovoje prieš 2018-ųjų pasaulio čempionus.
Ne kartą išankstines prognozes paneigusi Walido Regragui vadovaujama rinktinė Katare ant menčių guldė net tris FIFA reitingo pirmojo dešimtuko šalis – grupių etape 2:0 įveikti belgai (FIFA-2), aštuntfinalyje sensacingai po baudinių serijos eliminuoti ispanai (FIFA-7), ketvirtfinalyje nutrauktas (1:0) Cristiano Ronaldo ir kompanijos žygis (FIFA-9).
Maroko rinktinė – pirmoji Afrikos atstovė, atsidūrusi per žingsnį nuo finalo kovos dėl pasaulio čempionų titulo.
Priminė istorinius Maroko mūšius
„Toks pasiekimas šaliai ir marokiečiams visų pirma yra garbė. Juk pasaulio futbolo čempionatas yra svarbiausias, žiūrimiausias sporto renginys planetoje, kurį skirtinguose žemynuose stebi milijardai žmonių“, – teigė nuo 2013 metų Lietuvoje gyvenantis Z. Muhamadovičius, pasidalinęs mintimis apie Maroko žygį Katare.
„Mano nuomone, Maroko patekimas į finalą būtų rimta paspirtis bei šalies privalumas teikiant kandidatūrą rengti planetos pirmenybes. To Maroko vyriausybė siekia nuo 2000-ųjų“, – teigė 29-erių Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų absolventas.
„Nuo 1986-ųjų turėjome svajonę – pamatyti rinktinę planetos čempionato ketvirtfinalyje. Iki tol tik 1986-aisiais Marokas buvo pasiekęs aštuntfinalį ir jame nusileido Vokietijai.
Dar vaikystėje girdėjau apie 1986-ųjų legendinius vaikinus, skirtingų kartų Maroko futbolo sirgaliai būtent tų metų rinktinę laikė legendine komanda. Tačiau dabar, praėjus keliems dešimtmečiams, situacija pasikeis – 2022-ųjų rinktinė visų akyse bus ta legendinė, pasiekusi iki tol neregėtas aukštumas“, – neabejojo Z. Muhamadovičius.
Anot jo, žygis Katare marokiečiams priminė istorinius šalies mūšius Pirėnų pusiasalyje.
„Galime prisiminti tai, kad praėjusiame dešimtmetyje apie 2010-uosius nacionalinė komanda buvo gana silpna, daugelis sirgalių dėl nesėkmių kaltę vertė užsieniečiams treneriams, žaidėjams ir Maroko futbolo federacijai.
Prieš kovas Katare daugelis tikėjosi, kad ši rinktinė iškris po grupių etapo, tačiau maloniu netikėtumu tapo pergalė prieš Belgiją. Įveikus belgus daugelis tikėjosi taškų prieš Kanadą.
Pergalė prieš Ispaniją buvo tikra staigmena, tai herojiškas žygdarbis. Šią didvyrišką pergalę vadino antruoju Zalako mūšiu, kuomet XI amžiuje Almoravidų dinastija laimėjo mūšį prieš vietos Kastilijos pajėgas ir užėmė dalį Pirėnų pusiasalio.
Dvikova su Portugalija buvo laikoma antruoju Alcacero Quibiro mūšiu: XVI amžiuje Maroką valdžiusi Sadi dinastija atsilaikė prieš Portugaliją, tai vėliau leido išsaugoti šalies nepriklausomybę.
Įveikus portugalus net Maroko karalius Mohamedas VI ir princas išėjo į gatves švęsti skambiausią pergalę 6 dešimtmečius skaičiuojančioje Maroko futbolo istorijoje“, – pasakojo pašnekovas.
„Asmeniškai esu tarp 1 proc. marokiečių, kurie reguliariai nesidomi futbolu, seku tik pasaulio čempionatą, kartais Europos ar Pietų Amerikos pirmenybes bei olimpinių žaidynių turnyrą.
99 proc. futbolo gerbėjų Maroke yra pasiskirstę į „Barcelonos“ ir Madrido „Real“ sirgalius, taip pat pusę jų palaiko arba vieną, arba kitą Kasablankos derbio klubą – „Raja“ arba „Widad“.
Planetos čempionatui ir Maroko kovoms neabejinga visa tauta, net moterys, kurios paprastai nesidomi futbolu, stebi ir nuoširdžiai džiaugiasi pergalėmis.
Tai garbė visai Afrikai ir arabų pasauliui, toks žygis gali įkvėpti kitas šalis siekti tokių aukštumų, galbūt ateityje pasamdyti dabartinį Maroko strategą Walidą Regragui.
Afrikos ir arabų parama didžiulė, kai kuriose šalyse žmonės iš tikrųjų švenčia tarsi jų rinktinės būtų laimėjusios ir žengusios tolyn. Net Kataro emyras buvo pastebėtas švenčiantis su Maroko vėliava“, – tvirtino Z. Muhamadovičius.
Kodėl po pergalių – riaušės Vakarų Europoje?
Svaiginančios Maroko pergalės didžiuosiuose Europos miestuose neleidžia nuobodžiauti vietos saugumo pajėgoms, kurios priverstos malšinti kylančias riaušes.
Kodėl marokiečių džiaugsmas Vakarų Europos miestuose virsta masiniais neramumais ir riaušėmis? Prieš ką maištauja švenčiantys marokiečiai?
Pasak pašnekovo, vienareikšmiško atsakymo nėra, o ieškant atsakymų į šiuos klausimus reikėtų giliau pažvelgti į Maroko visuomenės sudėtį bei į Vakarų Europą emigravusią marokiečių dalį.
„Sunku atsakyti, kodėl po pergalių keliamos riaušės, tačiau galiu daryti hipotezę. Skirtingai nei dauguma europiečių mano, Maroko visuomenė jokiu būdu nėra vienalytė. Asmeniškai esu kilęs iš dariža (marokietiškas arabų kalbos dialektas) tarme kalbančios Maroko viduriniosios klasės šeimos.
Dariža dialektu kalbantys gyventojai įprastai įsikūrę Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros pakrantėje bei didžiuosiuose šalies miestuose, esančiuose Vidurio Maroke. Jie sudaro apie pusę Maroko gyventojų ir jie vadinami tipiškais marokiečiais, turinčiais tas pačias kultūrines vertybes.
Kita vertus, likusi dalis Maroko gyventojų pasižymi skirtinga kilme, dalis jų visiškai nepanašūs į daugumą sudarančius vietinius Maroko gyventojus. Net Lietuvoje sutikau tokių kraštiečių, kurie nėra panašūs į tipiškus marokiečius.
Mano nuomone, kultūriniais bruožais jaučiuosi labiau susijęs su ispanais, portugalais, italais ar prancūzais, o ne su kraštiečiais iš kitų Maroko regionų ir jie man yra pakankamai svetimi“, – prisipažino pašnekovas.
Anot jo, kitas dalykas, kai kurie Vakarų Europoje gyvenantys marokiečiai neturi dokumentų ir paprastai jie yra kilę iš kitos Maroko dalies, kuri, anot jo, vadinama „nenaudinguoju“ Maroku.
„Net ir po nepriklausomybės atkūrimo, Marokas skirstomas į dvi dalis, vienoje jų gyvena tipiški, daugumą sudarantys marokiečiai. Kitoje taip vadinamoje Maroko dalyje įsikūrusi kita Maroko visuomenės dalis.
Net yra terminai „naudingas“ ir nenaudingas“ Marokas, kurie vartojami akademinėje kalboje ir tai yra artimiausias vertimas, kurį man pavyko rasti“, – pasakojo Z. Muhamadovičius.
„Daugelis emigrantų Vakarų Europoje – be dokumentų, kilę iš neturtingų, neišsilavinusių šeimų, didžioji dalis jų yra iš taip vadinamos „kitos“ Maroko dalies. Jie nėra integruoti į vietos Europos šalių visuomenes, tikėtina, jie tiesiog pasinaudojo proga susiburti kartu ir sukelti riaušes.
Tiesą sakant, aš nežinau, prieš ką jie kovoja ir dėl ko kelia riaušes. Įprastai jie gyvena iš Europos šalių teikiamos paramos ir socialinių garantijų.
Manau, tik jų mentalitetas turi įtakos tokiems veiksmams, dėl kurių, deja, kaltinami visi kiti marokiečiai, net jei mūsų nesieja ta pati kultūrinė kilmė“, – apgailestavo Z. Muhamadovičius.
Jis paneigė mitą, jog marokiečiai nevartoja alkoholio, kuris gali būti riaušių ir smurto priežastis.
„Skirtingai nei mano europiečiai, dauguma marokiečių iš tiesų vartoja alkoholį ir narkotikus.
Taip, islamas draudžia alkoholį ir šie žmonės yra religingi, išpažįsta islamą, bet vis dėlto žmonės yra žmonės. Nesvarbu, kokia religija, kultūra ar net įstatymai, net jei alkoholis Maroko visuomenėje yra tabu mažiausiai 200-250 metų. Yra istorinių šaltinių, liudijančių apie tai, kad praeityje alkoholį marokiečiai vartojo.
Remiantis istoriniais šaltiniais, alkoholis visuomenėje buvo socialiai priimtinas ir mes turėjome savo vartojimo kultūrą. Visgi, nors dabar yra draudžiamas alkoholis, tačiau, nepaisant kultūrinės kilmės, daug marokiečių jį vartoja ir net atvirai apie tai kalba. Tad gali būti, kad riaušės kilo dėl per didelio alkoholio kiekio ar narkotikų vartojimo“, – svarstė pašnekovas.
Per žingsnį nuo finalo
Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį Maroko bendruomenė ūgtelėjo kartais – nuo 15-os 2013-aisiais iki maždaug 200 narių 2022-aisiais, o tą lėmė tarptautinių studijų galimybės Lietuvos aukštosiose mokyklose bei tarptautinis universitetų bendradarbiavimas.
„Paprastai pasaulio čempionatą stebime atskirai ar su artimais draugais, tačiau prieš artėjančias pusfinalio rungtynes vienas vaikinas pasiūlė suburti didesnę Maroko rinktinės sirgalių grupę“, – šypsojosi Z. Muhamadovičius.
„Dabar, žinoma, tikslas laimėti prieš Prancūziją, tai būtų didi pergalė. Finale lauktų Argentina. Bet kokiu atveju, pasaulio čempionų titulas būtų ne tik Maroko, bet visos Afrikos ir arabų pasaulio pergalė“, – pridūrė pašnekovas.
