Pats pirmas užregistruotas proveržis futbolo profesionalumo link buvo 1879–i metai. Kai „Darwen“ klubas, šiuo metu žaidžiantis regioninėje Anglijos lygoje, „įdarbino“ du škotus - Fergie Suterį ir Jamesas Love'ą. Tai buvo skandalais apipintas įvykis, kadangi šiems žaidėjams buvo slapta mokamas atlyginimas – pinigais, žuvimi ar net alaus pintomis. Tokiu nelegaliu pavyzdžiu pasekė ir kitos komandos, tad nebebuvo jokios išeities kaip tik legalizuoti ir įteisinti futbolą kaip profesionalią sporto šaką. Tai nutiko 1885-ais, o 1901-ais net buvo įvestas 4 svarų savaitinio atlyginimo viršutinė riba.
Anglijos futbolo federacija (FA) bandė kontroliuoti situaciją ir įtvirtinti pamatines ideologijas, bet 1905-ais „Middlesbrough“ klubas sulaužė naujų žaidėjų įsigijimo taisyklę, kai iš „Sunderland“ komandos persiviliojo Alfą Commoną ir sumokėjo 1000 svarų sumą.
Tuo metu „Middlesbrough“ klubas kabojo ties iškritimo riba iš „Division One“, bet su nauju žaidėju atsidūrė lentelės viduryje. Taigi, kas sako, jog negalima nusipirkti sėkmės?
1908-ų sausį, FA nustatė 350 svarų perėjimo ribą. Bet ir tada FA neatlaikė klubų spaudimo dėl naujų žaidėjų įsigyjimo politikos ir savaitinių atlyginimų.
1922-ais maksimalus savaitinis atlyginimas buvo 8 svarai (6 svarai ne sezono metu) ir klubai galėjo mokėti lojalumo bonusą - 650 svarų žaidėjui, už penkerius metus praleistus komandoje. Nuo to laiko komandų finansavimas ateidavo ne tik iš klubų savininkų, bet ir iš privačių kompanijų.
1928-ais metais buvo pasiektas naujas rekordas futbolo įstorijoje, kai už 10 000 svarų „Arsenal“ klubas iš „Bolton“ ekipos nusipirko Davidą Jacką. Šie pinigai neatitekdavo nei žaidėjui, nei jo agentui, o tik klubui, o maksimalus savaitinis atlyginimas vis dar buvo tik 12 svarų ( 10 svarų ne sezono metu ).
Buvo taip pat sukurta ir žaidėjų asociacija, kuriai 1947-ais metais vadovavo Jimmy Guthrie. Jis norėjo geresnių sąlygų žaidėjams, tokių kaip sveikatos draudimai, pensijos, taip pat ir ilgalaikių kontraktų pasirašymas su žaidėjais bei atlyginimų kontrolė. Tačiau daugumai žaidėjų nepatiko toks vadovas ir pastarasis prarado pasitikėjimą. Tais pačiais metais „Notts County“ klubas sumokėjo naują rekordinę 20 tūkst. svarų sumą už žaidėją. Pastarasis klubas žaidė tik „Division Three“. Laikui bėgant atotrūkis tarp „Division One“ ir „Division Three“ pagal pinigų srautus augo, palyginimui, 1950-ais santykis buvo 2:1, o 1995-ais metais jau buvo 10:1.
Kai J. Guthrie įtaka stagnavo, Jimmy Hillas triumfavo kaip naujasis PFA vadovas 1961-ais metais. J. Hillas, būdamas nauju vadovu, gynė precedentinę George'o Easthamo bylą. Tuo metu G. Easthamas žaidė „Newcastle United“, kuris net ir pasibaigus kontraktui atsisakė paleisti savąjį žaidėją.
Buvusi žaidėjų perėjimo sistema ilgai buvo sukaustyta, bet po ilgos kovos ir brangaus laiko J. Hillas „išlaisvino“ žaidėją ir atvėrė duris transferų rinkai bei nuėmė maksimalias ribas žaidėjų atlyginimams. Tačiau J. Hillas net nesusimąstė, jog po 50-ies metų, žaidėjų algos bus tokios didelės ir gal reikės iš naujo įvesti maksimalią ribą atlyginimams?
Daugiau jokių ribų, ir 1964–ais jau turėjome naują atlyginimo rekordą. „Fulham“ klubo superžvaigždė Johnny Haynesas jau uždirbo 100 svarų per savaitę. Tais pačiais metais „Manchester United“ žaidėjas Denisas Law buvo geriausiai apmokamas žaidėjas Anglijoje. Atėjo 8-asis dešimtmetis ir komercija įžengė į futbolo pasaulį. Buvo kuriamas superžvaigždės profilis, reklamos ir pan. Iš paprastų žmonių futbolininkai tapdavo kelis kartus geriau uždirbantys nei paprastą darbą dirbantys darbuotojai.
1978-ais „Liverpool“ tapo pirmu Anglijos klubu, kuris turėjo rėmėją ant marškinėlių, o tais pačiais metais Gordonas McQueenas tapo pirmu futbolininku, kuris peržengė 500 tūkst. svarų ribą, kai „Manchester United“ klubas nusipirko jį iš „Leeds United“ komandos. Rekordas buvo padvigubintas po metų, kai Trevoras Francisas prisijungė prie „Nottingham Forest“, o 1988-ais Paulas Gascoigne'as tapo pirmas už kurį buvo sumokėta 2 mln. svarų, tai padarė „Spurs“ ekipa, nusipirkdama jų iš „Newcastle“ ekipos.
Vėliau 1995-ais metais įsigaliojo Bosmano taisyklė, kuri leido baigiantis kontraktui žaidėjams laisvai migruoti tarp komandų Europos Sąjungoje ir nebuvo jokių apribojimų. Prieš šią taisyklę „Premiership“ klubų atlyginimų ir apyvartos santykis buvo 47 procentai, po šios taisyklės, praėjus penkeriems metams, jau buvo 63 procentai. Išlaidos tuo pačiu metu išaugo 50 procentų. Tais pačiais 1995-ais Dennisas Bergkampas tapo geriausiai apmokamu žaidėju šalyje, kai „Arsenal“ klubo už 7,5 mln. svarų nusipirko iš Milano „Inter“ komandos.
1999-ais, pirmąkart žvaigždėms iš užsienio buvo išleista daugiau pinigų, nei vietos lygoje žaidusiems žaidėjams. Palyginimui 182 mln. su 158 mln. svarų. Taip pat buvo ir užfiksuotas naujas įvykis, kai pagal Bosmano taisyklę Steve'as McManamanas paliko „Liverpool“ klubą nemokamai ir persikėlė į Madrido „Real“ ekipą.
Kai tik transferai išaugo nuo 1994-ųjų (Chrisas Suttonas 5 mln. svarų, iš „Norwich“ į „Blackburn“), 1996-ų (Alanas Sheareris 15 mln. svarų, iš „Blackburn“ į „Newcastle“) ir 2002-ais (Rio Ferdinandas 30 mln. svarų iš „Leeds“ į „Man United“), žaidėjų atlyginimai kilo kaip ant mielių.
2000-ais Roy'us Keane'as tapo brangiausiu apmokamu žaidėju Anglijoje su 52 tūkst. svarų savaitiniu atlyginimu. Tuo metu buvęs „Man United“ klubo ir Velso rinktinės saugas Mickey Thomasas nubaustas už pinigų padirbinėjimą „suskėlė“: „ Taigi R. Keane'as uždirba 50 „gabalų“ į savaitę? Tai buvo iki tol, kol policija nerado mano pinigų spausdinimo mašinos!“.
Kai 52 tūkst. svarų atlyginimas atrodė kažkas už fantastikos ribų, dabar tai sena naujiena, nes po kelių metų jau buvo peržengta ir 100 tūkst. svarų savaitinė riba. Šiuo metu „Premier“ lygos geriausiai apmokamas žaidėjas yra „Manchester City“ klubo futbolininkas Yaya Toure - 225 tūkst. svarų per savaitę.
