Mūsų šalies nacionalinė komanda oficialiose rungtynėse nelaimi nuo 2016-ųjų spalio, o šiemet Euro 2020 atrankoje stebino skaudžiomis nesėkmėmis, praleistų įvarčių gausa bei rekordiniu pralaimėjimu per visą Nepriklausomybės laikotarpį. Surinktas tik taškas per 8 rungtynes, o galutinėje rikiuotėje į priekį praleistas ir Liuksemburgas.
„Atsitraukus ir iš šalies pažiūrėjus kur mes esame, tai save pamatysime Europos futbolo dugne. Čia kalba jau nesisuka apie futbolo vystymą ar jo lygio kėlimą, mums reiktų bent jau pavyti tas kiek geresnes, progresyvesnes futbolo šalis. Tai užtruks labai daug laiko, nežinau, ar mes kalbame apie 5, 10 ar 15 metų“, – DELFI laidoje „Sportinė forma“ kalbėjo Latvijos vicečempionės Rygos RFS komandos strategas Valdas Dambrauskas.
Jis, buvęs nacionalinės komandos ilgametis kapitonas Aurelijus Skarbalius ir futbolo komentatorius N. Kesminas pasidalino mintimis apie Lietuvos futbolo problemas ir būtinus sprendimus šiandien, kurie ateityje leistų tikėtis pozityvesnių mūsų šalies futbolo rezultatų.
„Kalbant apie rinktinę, šiemet norėjau pamatyti bent jau kryptį, koncepciją, suvokimą, kodėl ir ką mes darome. Gal aš aklas ar bukas, bet aš to nepamačiau.
Pagrindinė problema – kompleksiniai dalykai, jaunimo ugdymas. Galbūt veiks garsiai linksniuojama „Anderlecht“ jaunimo ugdymo programa, bet tuo linkęs abejoti.
Kolektyvinėmis futbolo bendruomenės pastangomis, labiausiai strategiškai mąstantys futbolo žmonės turėtų susėsti ir sukurti tą koncepciją, kuri atneštų rezultatus.
Neprašau po metų ar dviejų, bus gerai, jei po dešimties metų turėsime rezultatus. Kad jie būtų, reikalinga kryptis, dabar aš jos nematau“, – apie esminę šalies futbolo bėdą kalbėjo N. Kesminas, pasigedęs ilgalaikės strategijos.
Anot A. Skarbaliaus, mūsų futbolo liga yra aiški – neveikianti vaikų, jaunimo ugdymo sistema.
„Turime turėti tą aiškią viziją, nuo penkerių metų vaiko, kuris ateina į pirmąją savo treniruotę ir jo kelio iki jo akademijos vyriausiųjų komandos, klubo ar nacionalinės rinktinės.
Taip pat svarbu turėti klubus, kurie norėtų veikti pagal aiškią struktūrą, kurioje būtų jaunimo ugdymo piramidė, vertybės, darbo principai, žaidimo filosofija, sistema, pagal kurią vieningai dirbtų treneriai“ – teigė A. Skarbalius.
Pasak futbolo specialisto, greta jaunimo ugdymo sistemos svarbūs kvalifikuoti, savo amatą išmanantys treneriai. Šioje vietoje A. Skarbalius mato pirmuosius pozityvesnius dalykus, tai šiemet šalies futbolo federacijos pradėta naudoti „Anderlecht“ jaunimo ugdymo programa, tačiau vien programos įsigijimas dar nieko nereiškia.
„Neužtenka tik duoti ir duoti bet kam. Tie, kas gauna, turi gerai atlikti savo darbą. Ką reiškia gerai? Čia ir prasideda ta kontrolė. Džiūgu, kad federacija turi techninio departamento vadovą Patricką de Wilde.
Jis turi parinkti darbo principus kitiems akademijose dirbatiems techniniams vadovams, kurie jau prižiūri akademijų trenerius. Jei tas darbas bus teisingai atliekamas, tikiuosi, kad vis daugiau jaunų žaidėjų ateis iki stiprių A lygos klubų ir nacionalinės rinktinės“, – vylėsi A. Skarbalius.
Savo išsamiomis įžvalgomis apie Lietuvos futbolą pasidalino pastaruosius dvejus metus sėkmingai Latvijoje dirbantis V. Dambrauskas.
– Tiek Latvija, tiek Lietuva Euro 2020 atrankoje pasirodė prastai, rinktinių žaidimą lydėjo skaudžios nesėkmės, ar šių Baltijos valstybių futbolas serga tomis panašiomis ligomis?, – DELFI paklausė V. Dambrausko.
– Tos priežastys yra daugmaž panašios. Norint pasiekti gerų rezultatų reikia gerų žaidėjų.
Tiek Latvija, tiek Lietuva nesugeba užauginti futbolininkų, kurie būtų konkurencingi Europoje. Šioje vietoje kaip ir viskas aišku.
Galbūt simptomai kažkurioje vietoje, kažkur šiek tiek skiriasi, bet iš esmės tai neturėjimas vieningos žaidėjų ugdymo sistemos, vienybės nebuvimas futbolo visuomenėje, kiekvienas atsako už save, niekam neįdomu, ką daro kitas. Tas virimas savo sultyse duoda tai, kad tų žaidėjų neatsiranda tokių, kokių mes norėtume.
– Kaip Latvijos futbolo bendruomenė reaguoja į skaudžias nesėkmes?
– Reaguoja truputį ramiau, nei Lietuvoje. Latvijoje futbolo visuomenės susitaikymas, kad nėra gerai ir greitai situacija nesikeis, yra aiškesnis.
Lietuvoje nesuprantu, pagal lūkesčius, entuziazmą galima susidaryti įspūdį, kad kažkada buvome milžiniška futbolo šalis, žaidusi pasaulio ar Europos čempionatuose, o tik dabar nebepatenkame į finalinius turnyrus.
Skalpuojame visus iš eilės, trenerius, žaidėjus, federaciją ir taip toliau, bet ko tikėdamiesi? Kad pateksime į Europos čempionatą su ta aplinka, su ta sistema, kurią turime?
To nebus. Vienintelis nepasitenkinimas turėtų būti veiksmais, kas daroma, jog situacija pasikeistų, bet ne todėl, jog rezultatas šiuo metu yra blogas.
– Ar su šia rinktine, žaidėjais, kuriuos turime, galima pasiekti geresnių rezultatų, ar belieka susitaikyti, jog dugne liksime dar ilgam?
– Platus klausimas, kiekvienam treneriui, žaidėjui atrodo, kad galima padaryti kažką geriau, sužaisti sėkmingiau, rinktinės viduje futbolininkams atrodo, kad išspaudžia maksimumą, bet manau, ne apie tai mes turėtume kalbėti.
Rinktinė yra mūsų futbolo fasadas, kuris kartu atskleidžia mūsų visą futbolo aplinką, vaikų futbolą, trenerių parengimą, masinį futbolą.
Turime žiūrėti į visumą, o ne vieno ciklo rezultatus.
– Ką reikėtų daryti šiandien, kad tas mūsų futbolo fasadas ateity būtų šviesesnis?
– Tie sprendimai, „Anderlecht“ programa, techninių direktorių atsiradimas akademijose, yra teigiamas, pozityvus postūmis, kurio mums labai seniai reikėjo. Kaip ir sakiau, mums trūksta vieningos sistemos. Ta jaunimo ugdymo sistema jau yra žingsnis į priekį. Kitas dalykas, kaip tie pokyčiai bus įgyvendinami.
Nelabai suprantu to kilusio vajaus, kad štai dabar viską pradedame nuo nulio ir po dešimtmečio pažiūrėsime, ką turime.
Taip nėra, kiekviena prieš tai buvusi LFF valdžia kažką darė, vystė. Štai dabar kalbamės ant puikios dirbtinės dangos aikštės, kurios prieš 3-4 metus dar nebuvo.
„Anderlecht“ programa bus tas varikliukas, kuris duos tą pradinį impulsą kuriant mūsų sistemą. Kitas dalykas, kaip mes tą sistemą įgyvendinsim. Čia šis klausimas turi būti užduotas tiems, kurie atsakingi už ją – tai federacijos vadovai.
Vienas esminių dalykų diegiant bet kokią sistemą, tai kontrolė. Atsitraukus ir pažiūrėjus kur mes esame, tai save pamatysime Europos futbolo dugne. Čia jau neina kalba apie futbolo vystymą ar jo lygio kėlimą, mums reiktų bent jau pavyti tas kiek geresnes, progresyvesnes futbolo šalis. Tai užtruks labai daug laiko, nežinau, ar mes kalbame apie 5, 10 ar 15 metų.
Elementarių futbolo pokyčių neužtenka, mums reikia ekstremalių permainų, kažkokių nestandartinių sprendimų.
Svarbus pereinamasis laikotarpis prie „Anderlecht“ sistemos, vienas federacijos uždavinių – sumažinti pereinamojo laikotarpio trukmę. Manau, kad mes to laiko neturime, negalime sau leisti metus ar du diegti sistemą, kas būtų normalu kitomis aplinkybėmis pereinant prie naujos sistemos.
Tas pereinamasis laikotarpis turi atskleisti, ar tie žmonės, akademijos nori dirbti kartu. Turi būti labai griežti vertinimo kriterijai, ataskaitos. Jei kas neaišku, kartą, du paaiškinama, jei po trečio paaiškinimo akademija ar treneris nesugeba ar nenori dirbti pagal sistemą – ačiū ir viso gero.
Kitaip kažką pavyti, kažką nuveikti mums nepavyks. Absoliutus prioritetas turi būti mūsų trenerių edukacija. Tos strategų rengimo programos gal kažkada atitiko reikalavimus, bet dabar ir šioje vietoje reikia žengti dideliais žingsniais į priekį, jei norime pavyti tas šalis, kurios stipriai nutolusios nuo mūsų, be to, jos taip pat nesėdi vietoje, dirba kiekvieną dieną, kad eitų į priekį.
Manau, kad svarbiausias uždavinys – visapusiškas trenerių apkrovimas naujausia informacija, technologijomis, naujausiomis tendencijomis. Galbūt tai kažkam nepatiks, kažkas turės išeiti iš savo komforto zonos, kažkas nesugebės, bet tai yra verta. Kas tą sugebės priimti, tie taps geresniais. Tai vienintelis kelias, kurio mums reikia.
– Teigiama, kad jaunimas per mažai sulaukia šansų A lygos klubuose, kurie mieliau remiasi legionieriais ar patyrusiais žaidėjais ir neskuba investuoti laiko į jaunimą. Ar tai išties problema ir kaip ją reiktų spręsti?
– Sakyti, kad jaunimas negauna šansų, yra tam tikras pasiteisinimas iš jaunimo trenerių ir tos visos jaunimo sistemos, kuri nėra pakankamai gera.
Jei kalbėtume apie bet kokį 23-24 metų Lietuvos futbolininką, žaidžiantį A lygoje ar net patenkantį į rinktinę, bet kokioje kitoje futbolo šalyje jis būtų subrendęs futbolininkas tiek savo klube, tiek rinktinėje.
Tai mes tokius žaidėjus dar vadiname „jaunais, turinčiais potencialo, perspektyviais“. Kodėl taip yra?
Viena mano teorijų tokia, kad šie žaidėjai jaunimo paruošimo procese negauna tų žinių, patirties, įgūdžių, taktinio supratimo, reikalingo profesionaliame futbole. Patekę į vyrų komandas jie tik pradeda mokytis, kaip žaisti tame futbole, kuris reikalauja iš jų tų geriausių savybių.
Tie, kurie nemeta futbolo, patekę į vyrų komandas, galima sakyti, patenka į aukštąją mokyklą, kurią turėjo baigti 16-18 metų. Po truputį tobulėdami jie pasiekia tą pradinį lygį būdami 23-24 metų, kuris jiems leidžia žaisti futbolą aukščiausiame lygyje.
Todėl tas pasakymas, kad štai, jaunimas turi ateiti ir iškart avansu žaisti A lygoje, yra pateisinimas to, ko mes nepadarome jaunių akademijose. Kitose futbolo šalyse 18-os metų žaidėjas, patekęs į vyrų futbolą turi garsiai belstis į pirmos komandos duris.
Jei aš treniruoju ekipą, mano tikslas patekti į Europos turnyrą, laimėti titulus šalyje, kiekvienoms rungtynėms turiu rinktis pačius geriausius žaidėjus. Jei tas jaunas žaidėjas komandoje yra akivaizdžiai giliai atsargoje, pagal savo galimybes 17-18-tas futbolininkas sudėtyje, tada faktas, kad jis nepateks į startinę sudėtį ir negaus tos žaidimo patirties.
Čia yra sisteminė problema, kurią visų pirma reikia išspręsti jaunimo lygyje, o po to atsiremti į profesionalų futbolą. Kiekvienas klubas nori remtis jaunais žaidėjais, tačiau visų pirma jis turi spręsti uždavinius rezultatų prasme.
– Jaunių lygose dominavęs jaunuolis atsimuša į skaudžią realybę: patekęs į vyrų futbolą lieka gilioje atsargoje ir turi tenkintis trupiniais žaidimo praktikos prasme. Ką patartumėte tokiam jaunuoliui, kuris norėtų žaisti futbolą, tačiau yra toli nuo klubo pirmos komandos startinės sudėties?
– Nedaug ką galima patarti šioje vietoje. Kalbėdami apie profesionalų futbolą susiduriame su žiauria konkurencija ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje.
Čia vėlgi, nieko naujo nepasakysiu, yra tokia statistika, kad žmogus turi daugiau šansų patekti į lėktuvo katastrofą, nei tapti profesionaliu futbolininku.
Lietuvoje juo tapti yra 100 kartų lengviau, nei kokioje Italijoje, Anglijoje ar Ispanijoje. Todėl tas kelias, kurį mes turime Lietuvoje, yra žymiai lengvesnis, nei išsivysčiusiose futbolo šalyse.
Ką tokiam jaunuoliui galėčiau patarti, tai dirbti daug daugiau, nei jo bendraamžiai, ne tik futbolo aikštėje, bet ir už jos ribų, nes futbolas – intelektualus žaidimas. Dirbti dvigubai, trigubai daugiau ir nesivaikyti vienadienio rezultato, nėra pasiekimas išvykti keliolikos metų į peržiūrą užsienyje, ten praleisti pusmetį ir vėl grįžti į Lietuvą.
Svarbu nebijoti žaisti ir žemesniame lygyje, pavyzdžiui, Pirmoje lygoje, kad gautų kuo daugiau žaidimo minučių. Yra ir kita pusė: nei vienas klubas ir treneris neatstums jauno žaidėjo, kuris rodo savo potencialą.
Praėjusiame sezone matėme, kad ir A lygoje stipriausi klubai „Sūduva“, „Žalgiris“ turėjo ne vieną jauną žaidėją pagrindinėse sudėtyse, tai parodo, kad daug dirbant ir labai norint viskas yra pasiekiama.
– Geriausias to pavyzdys – Paulius Golubickas, Matas Vareika, tas jaunimas A lygos stipriausiose komandose – grūdas pozityvo?
– Tai geras pavyzdys kitiems klubams, kad jaunais žaidėjais reikia pasitikėti, aš tik už tai. Tačiau esu prieš dirbtinai integruojamą jaunimą, nes tas jaunas žaidėjas turi turėti kažką, ką galėtų pasiūlyti pagrindinei komandai ir klubui, kuriame jis žaidžia.
