Laukia geresnių dienų
„Renkamės 17, pradedam 17.30“, – baigdamas rytinę pirmadienio treniruotę dar pridūrė M. Čepas. Pratybose „Žalgirio“ futbolo komandos treneris kasdien sulaukia 25 žaidėjų, nors legionieriams ir keliems lietuviams nusibodo klubo vadovų pažadai, todėl jie išvyko laimės ieškoti kitur.
Kiti pasiliko. Laukti ir tikėtis. Sąžiningai uždirbtų pinigų. „Ar matyti prošvaisčių? Dangus giedras, nė vieno debesėlio, iš kur tos prošvaistės? – šyptelėjo Artūras Steško, o už kelių metrų galvą linktelėjo jo brolis dvynys Igoris. – Mes nieko nežinome. Jei savininką išleis iš kalėjimo, gal kas pasikeis“.
„Žalgirio“ žaidėjus be pragyvenimo šaltinio paliko Maskvos teisėsaugininkai, birželio pradžioje sulaikę Vadimą Kastujevą. 350 tūkst. litų – maždaug tiek kas mėnesį legendiniam klubui pervesdavo vilniečio verslininko įmonės. Kadangi komandą išlaikė jis vienas, „Žalgirio“ kasa akimirksniu ištuštėjo. Tuščia ji yra jau trečią mėnesį.
Garsiausias Lietuvos klubas atsidūrė ant išnykimo ribos, bet V. Kastujevas savo atstovams griežtai pasakė: „Žalgirio“ neparduoti.“ Vilniaus ekipos žaidėjams ir gerbėjams lieka su nerimu laukti rugpjūčio 15 d. – tada Maskvos teisme paaiškės, ar V. Kastujevas bus paleistas į laisvę, ar ne. Verslininko atstovai žada, kad sprendimai bus priimti bet kuriuo atveju.
Bazė – lyg po karo
Maskvos kalėjimai toli, o gyvenimas „Žalgirio“ bazėje tęsiasi. Prestižiniame Antakalnio rajone, Žolyno gatvėje, kasdien skamba futbolininkų balsai. Kalbama, kad „Žalgiris“ prieš kelerius metus V. Kastujevą sudomino būtent dėl šios bazės.
„Savininko nepažįstu. Esu jį matęs tik žurnalų puslapiuose. Nuo sausio, kai grįžau į „Žalgirį“, nebuvau su juo susitikęs“, – tai, kad V. Kastujevą nelabai domina bent jau futbolas, patvirtino Nerijus Vasiliauskas.
Nuo vėjelio svyruojantis pušynas, Lenkijos ambasados kaimynystė ir žvėriškai brangi žemė – ideali vieta statyboms. Sako, kad V. Kastujevo nusamdyti architektai du gyvenamuosius namus jau yra suprojektavę. Bazę iškelti į užmiestį, o jos vietoje statyti kotedžus norėjo ir ankstesnis „Žalgirio“ savininkas Janušas Loputis.
Vienintelė kliūtis – Vilniaus savivaldybė nesutinka keisti žemės paskirties. Tačiau susidaro įspūdis, kad „Žalgirį“ iš rankų į rankas perleidžiantys prieštaringi milijonieriai nusiteikę palaukti.
Iškalbingiausiai apie milijonierių planus kalba pati bazė. Kaip buvo pastatyta 1988 m., taip ir nematė remonto. „Būtinai nueik pažiūrėti mūsų baseino. Būtinai. Prie Benjamino Zelkevičiaus aš jame dar maudžiausi. Prieš kiek laiko tai buvo? Prieš 12 metų“, – pasirausęs atmintyje tarstelėjo N. Vasiliauskas.
M. Čepas greitai pasisiūlė palydėti: prasibrovėme pro trigubas polietileno plėvelės duris ir prieš akis atsivėrė sovietinės architektūros šedevras. Sutrupėjusios plytelės, jokių kažkada čia buvusio vandens požymių ir sudžiūvusi palmė tolimajame kampe – iš to, ką išvydome, sunku patikėti, kad ten iš viso kada nors buvo įmanoma maudytis.
„Ir žiurkių pas mus yra. Maždaug tokių“, – tarp rankų palikdamas 20–25 cm tarpą dar pridūrė M. Čepas.
Iš santaupų ir skolų
„Gyvenu iš santaupų, bet jos baigiasi. Turiu šeimą, esu pasiėmęs didelę paskolą iš banko. Nebegaliu laukti ir tikėti pažadais“, – paaiškino N. Vasiliauskas.
Šis puolėjas vienas pirmųjų paliko „Žalgirį“, tačiau sutarties su Baku „Olimpik“ (Azerbaidžanas) nepavyko pasirašyti dėl traumos. Teko sugrįžti. „Vienam prisiversti treniruotis sunku, o su vyrais dirbti maloniau. Išsigydysiu traumą ir lauksiu pasiūlymų“, – sakė futbolininkas.
31 metų N. Vasiliauskas negali sau leisti krimsti tris mėnesius nesibaigiančius pažadus. Sportuoti liko keleri metai, reikia sukaupti bent nedidelį kapitalą savo verslui, nes tolesnė ateitis – nežinomybėje. Laukti nelabai gali ir metais vyresni broliai Steško, Julianas Bursukas ar Igoris Morinas. Tačiau jie laukia.
„O kur eiti? Komandų Lietuvoje nėra. Pusė Romanovo („Kauno“ rėmėjo Vladimiro Romanovo – red. past.), pusė... Toks amžius, kad niekur nebenueisi, – prisipažino A. Steško. – Lauksime. Mes pripratę. Lopučio laikais atlyginimai vėluodavo kiekvienais metais. Sykį – net penkis mėnesius. Tikimės, kad naujo rekordo nebus“.
Jaunesni „Žalgirio“ žaidėjai dar gali tikėtis pagalbos iš tėvų, o A. Steško, kaip ir kiti veteranai, verčiasi iš santaupų arba skolinasi pinigus iš draugų. Žalgiriečių gyvenimą iliustruoja ir tuštesnė automobilių stovėjimo aikštelė šalia bazės. Į pratybas žaidėjai važiuoja po kelis, nes benzinui pinigų tiesiog nėra.
„Man geriau, aš neturiu šeimos. Bet ir taip diržas jau suveržtas iki galo. Neįsivaizduoju, kaip reikės toliau gyventi, – galvą kraipė treneris M. Čepas, bet paskui pridūrė: – Kentėsiu iki galo. Juk žinote, kaip sakoma – skęstantį laivą paskutinis palieka kapitonas“.
Dirba dėl savęs
Gyventi tenka sukandus dantis, bet žalgiriečiai turi kuo didžiuotis. Jie dar sykį patvirtino kapitalistiniame amžiuje primirštą posakį – pinigai gali ne viską.
Išalkęs ir nukraujavęs „Žalgiris“ praėjusią savaitę nuvažiavo į Marijampolę ir išplėšė lygiąsias 1:1. Prieš vieną čempionato lyderių „Sūduvą“, kuri gali puikuotis naujai atidarytu stadionu ir moderniausiomis Lietuvoje treniruočių aikštėmis.
„Galėjome ir laimėti, bet tas nelemtas epizodas pačioje pabaigoje...“ – apgailestavo ambicijų nepraradęs M. Čepas. Iš kur tokia motyvacija? „Žalgirio“ žaidėjai jaučiasi atsakingi ištikimiausiems gerbėjams. Jie ne tik nenusigręžė nuo komandos, bet ir pradėjo rinkti pinigus futbolininkų algoms.
Bet tai – ne vienintelė priežastis, kodėl į bazę Žolyno gatvėje kasdien po du kartus susirenka šie 25 žmonės. „Dirbame dėl savęs, nes esame profesionalai, gyvename iš futbolo. Jei ne „Žalgiryje“, tai kažkur turėsime žaisti“, – tikino N. Vasiliauskas.
Jaunesnės kartos žaidėjai galvoja dar kitaip. „Išsivažinėjo legionieriai, dar keli žaidėjai. Mes dabar turime progą pasirodyti, gauname žaisti. Reikia dirbti. Kitaip nepasieksi savo svajonės – išvažiuoti į žinomą užsienio komandą“, – paaiškino 21-erių Ervinas Kvitkauskas.
Toks Lietuvos futbolininkų kelias į barselonas, milanus ar čelsius. Su pirmadienį neužsivedusiu autobusu iš gyvenamaisias namais pasmerkto užstatyti stadiono. To paties, kurio veją trumpina jau išgarsėjusi žoliapjovė.
Iš „Žalgirio“ liko tik skolos ir žoliapjovė – toks žalgiriečių anekdotas jau greičiau primena niūrią kasdienybę. Ne tik 61 metų istoriją skaičiuojančio „Žalgirio“, tačiau ir viso Lietuvos futbolo.
„Vilniaus dienoje“ taip pat skaitykite:
Prezidentas įteisino viešumą
Naminis gyvūnas: draugas ar priešas?
Meras susirado auditoriją
