„Galima sakyti, jame užaugau. „Žalgirio“ stadione pradėjau karjerą kaip žaidėjas, dirbau kaip treneris. Nostalgija didžiausia. Nepateisinu tokių Vilniaus miesto valdžios sprendimų (prieš kurį laiką nebeliko anksčiau savivaldybės nustatyto reikalavimo minimame sklype išsaugoti stadioną - aut. past.) ir jo vietos pardavimo. Mes viską prarandame. Sugebame statyti prekybos centrus, namus, o stadionų niekaip. Man skaudu“, - sakė A. Liubinskas.
- Kokie jūsų didžiausi atsiminimai, susiję su „Žalgirio“ stadionu? - futbolo portalas Eurofootball.lt paklausė trenerio.
- 1973 metais debiutavau „Žalgiryje“, kai žaidėme prieš „Dinamo“ klubą. 1983 metais šiame stadione pradėjau darbą jau kaip Vilniaus klubo treneris. Ten praleistos vasaros, būdavo tikra atgaja. Šmaikštaudavau Jonui Grigui (ilgametis arenos direktorius - aut. past.) sakydamas, kol tu gyvas būsi, bus ir stadionas. Nebeturime amžiną atilsį J. Grigo, tuoj neliks ir stadiono.
- Galbūt nugriovus „Žalgirio“ areną, paspartės Šeškinės stadiono statyba?
- O, ta Šeškinės stadiono statyba tokia sparti, kad jau sparčiau negali būti. Anksčiau sulaukdavome pasakų, kad „Maxima“ ten investuos. Dabar, jei ten statys 20 tūkst. vietų stadioną, mes negalėsime rengti jokių europinių varžybų. Europos čempionate įvairiose šalyse gali būti, atrodo, mažiausiai 30 tūkst. vietų.
- Ar neatrodo keista, kad Lietuvoje statomos krepšinio arenos, o futbolo stadionai yra griaunami?
- Viskas prasideda nuo galvos. Ką galvoje turime, taip futbolas ir vystomas. Supratimas, priėjimas prie valdžios, vyriausybinių organų, kad vystyti futbolą. Tragedija. Vilniuje neturime vaikams, kur treniruotis. Su sporto bazėmis yra tragedija.
