Kai pirmoje Dakaro stovykloje iš naujutėlaičio „Toyota Hilux“ pikapo argentinietiškais registracijos numeriais išlipo vyrukas, kaip du vandens lašai panašus į Lietuvos ralio veteraną Audrių Pivorą, kilo išgąstis, kad nuo karščio prasidėjo haliucinacijos. Laimei, labai greitai visas abejones išsklaidė paprasčiausias lietuviškas „Labas“.
„Dakaras man iš tiesų rūpėjo labai seniai, nes tai ką matai per televizorių tiesiog negali nekelti susižavėjimo ir pagarbos čia startuojantiems žmonėms. Todėl ilgai brandinęs sprendimą aš jau pernai prisiruošiau atkeliauti iki Argentinos ir Čilės. Ir, ačiū Dievui, kad tai padariau, nes tik čia atvykęs suvokiau, jog pats kaip sportininkas nesu subrendęs Dakarui.
Kodėl? Todėl, kad nors visą „ralisto“ karjerą praleidau šturmano kėdėje, čia niekas arba beveik niekas ką moku neturi prasmės. Čia niekada tiksliai nežinai kur esi, negali vairuotojo nei „pagreitinti“, nei „sulėtinti“. Dakaras greičiau yra orientavimosi sportas, kur šturmanas padeda apsispręsti, kuria kryptimi važiuoti. Man visko reiktų mokytis iš naujo“, – samprotavo Audrius Pivoras.
Jis savo trofėjų kolekcijoje turi keletą Lietuvos čempiono įvairiose klasėse titulų ir absoliutaus nugalėtojo karūną, važiuojant drauge su Evaldu Čirba.
Nepaisant visų šių abejonių, A. Pivoras tikina Dakaro greičio ruožuose ir bivakuose pasiutusiai gerai leidžiantis laiką. Nepaisant lietuviams neįprasto karščio (vietiniams žmonėms +35 ar net +40 C yra visiškai normalu), kasdien nuvažiuojamų didžiulių atstumų, nakvynės palapinėje ir nerealaus kiekio dulkių – dviejų savaičių ekspediciją po Argentiną, Čilę ir Boliviją ralio meistras vadina fantastiška.
„Agentūriniai“ turistai niekada nepamato tokių vietų, neturi tokių kontaktų su čionykščiais žmonėmis ir nepasikrauna tokių emocijų, kokias gauna keliaujantys su Dakaro peletonu. Skamba kaip visiška nesąmonė, tačiau su mažiausių kaimelių gyventojais kuo puikiausiai susikalbi „pirštų kalba“. Nes mes nemokam ispaniškai, o jie – jokia kita kalba“, – dėstė A. Pivoras.
Lenktynininkas pripažino, kad toks „dakarinių“ šalių pažinimo būdas yra apčiuopiamai brangesnis, nei keliaujant įprastais būdais. Vien už žurnalisto akreditaciją reikia pakloti 3 tūkst. eurų. Antra tiek kainuoja visureigio nuoma lenktynių dienoms. Žinoma, galima drauge su visais Europos sportininkais, atplukdyti į Pietų Ameriką savo transportą, tačiau taip tikrai nėra pigiau. Pigiausia kelionės į Dakarą dalis – lėktuvo bilietai, atsieinantys apie 1500 eurų. Norint juos įsigyti šiais laikais nebereikia valgyti vien tik džiūvėsių ir gerti vandens iš čiaupo. Visa Dakaro ralio pamatymo iš arti kaina – maždaug 10 tūkst. eurų.
„Vienas pačių geriausių dalykų, kuriuos gauni keliaudamas tokiu būdu – Dakaro organizatorių pagalba suteikiant tikslias privažiavimo iki greičio ruožų schemas. Šios vietos skiriasi nuo įprastų žiūrovų zonų, yra sunkiau pasiekiamos, tačiau tikrai padedančios pamatyti kur kas įdomesnių reginių ir patirti nekasdienių emocijų. Pavyzdžiui, judėdami link vieno ralio stebėjimui rekomenduojamo fotogeniško taško, atsirėmėm į visiškai išplautą kelio atkarpą – vietoj kelio žiojėjo keleto metrų skardis, atsiradęs po liūčių sezono. Čia visą laiką turi būti labai atidus“, – patirtimi dalijosi A. Pivoras.
Visą informaciją apie tai, kaip Lietuviams sekasi Dakaro ralyje sekite N40 vyrų autoklubo tinklapyje bei socialinio tinkle „Facebook“ paskyroje.
