Latvį pasisekė sutikti nedideliame Beleno mieste. Mažame, dulkėtame bažnytkaimyje, kurio didžiausias pasiekimas istorijoje buvo mergelės Marijos apsireiškimas piemenėliams, tuo metu buvo įsikūręs Dakaro ralio bivakas.
Pirmiausia akį patraukė neįprastas vaizdas – šalia miestelio aikštės paliktas senas KTM motociklas latviškais numeriais. Pirmoji mintis šovusi į galva buvo ta, kad niekas 10 000 km nuo savo namų be įdomios priežasties nesibeldžia.
„Čia aš dėl dviejų dalykų. Pirmasis tai paprastas, du mano draugai važiuoja aplink pasaulį, tai aš juos lydžiu iki New York’o, o kitą gali pamatyti ant mano motociklo. Atvežiau jį namo, į Dakarą“, – į beduino lipduką rodė Martins Sils.
Valandą laukti latvio prie jo motociklo keturiasdešimties laipsnių temperatūroje nebuvo pati protingiausia mintis. Laimei, netrukus jis atsirado vietiniame bare kur vos neprasilenkėme.
„Nuvažiuojam gal iki tos Marijos?“, – dviejų švedų pakeleivių paklausė ir pirštu į tolumoje ant Kalno esančios statulos parodė latvis.
Aukštai ant uolos įsitaisiusi statula vienas juokas latviui. Dar du kilometrai į viršų yra niekis, palyginus su 650 000 km įveiktų mėlynu motociklu.
„Reikia pažiūrėti koks vaizdas nuo ten“, – sakė jis.
Vaizdų latvis prisižiūrėjo daug, bet ne kiekvienas ryžtųsi tokioms kelionėms, kaip jis. Prieš kelis metus jis motociklu apvažiavo pasaulį, o pernai nukeliavo nuo Šiauriausio Europos taško Nordkapo iki piečiausios Afrikos vietos – Keiptauno.
Šiemet jo maršrutas eina per Čilę, Argentiną, Boliviją, Ekvadorą, Panamą, Meksiką ir JAV. Šios valstybės nėra pačios saugiausios nei keliautojams, nei patiems gyventojams. Visgi, latvis nieko nebijo.
„Tereikia suprasti žmonės, ko jie nori iš tavęs – kažko blogo ar ne. Čia jie visai kaip mes, tai viskas aišku, viskas čia suprantama. Tik Afrikoje kiek kitaip kitokie papročiai, kitoks gyvenimo supratimas“, – pasakojo latvis.
Namo į Rygą latvis grįš tik kovo mėnesį. Tada ir prižadėjo žmonai būti namuose. Ne kiekviena sutiktų savo vyrą išleisti tokiam ilgam laikui, bet Martino neturi kur dėtis.
„Galima susitarti. Mes susituokėme prieš porą metų. Susitariau su kunigu, kad toje vietoje, kurioje reikia sakyti „taip“, jis pakoreguotų tą klausimą“, – sakė jis.
Klausimas skambėjo taip: „Ar sutinkate būti Martino žmona ir išleisti jį į mažiausiai į dvi keliones po Afriką ir Pietų Ameriką?“
„Ji supranta, kad tokia mano dvasia, man reikia važiuoti ir nieko čia nepadarysi. Kenčia šeima, bet už tai turiu jai ką papasakoti ir parvežti iš kiekvienos kelionės. Be to ji ir pati kaskart savaitei atskrenda pas mane. Tada būna labai laiminga“, – sakė jis.
Visgi, kas taip vilioja latvį trankytis po pasaulį?
„Tikrai malonu važinėti ilgais ir gražiais keliais. Argentinoje jie tokie gražūs! Bet reikia kombinacijos. Be žmonių būtų neįdomu. Jei tu nekeliauji užrietęs nosies, tai jie į tave žiūrės kitaip. Pakvies pavalgyti, priims nakvoti, parodys įdomių dalykų ir tada tu pamatysi kokia ta šalis yra iš tikrųjų,“ – sakė jis.
Tikrojo šalių veido jis neieško patogiose viešbučių lovose.
„Nereikia man viešbučių su žvaigždutėmis, nereikia ir restoranų su baltomis staltiesėmis, todėl apsieinu pigiai. Daugiau išleidi benzinui, bet viskam kitam – tiek pat, kiek reikia gyvenimui namuose“, – sakė jis.
