Viena geriausiai išsilaikiusių šulinio tipo įgriuvų 1964 metais paskelbta gamtos paminklu. Didžiulis, 12,6 metrų gylio urvas - beveik apskritas, apie 12 metrų skersmens, 8,5 metrų gylyje susiaurėja iki 2 metrų.

Apsirengę specialiais drabužiais, užsidėję ant galvų apšvietimą, speleologų klubo „Aenigma“ urvotyrininkai Vidmantas, Giedrius ir Irena iš urvo išnešė kelis maišus šiukšlių, išrinko pagalius. Vietiniai gyventojai smalsiai stebėjo karstinių įgriuvų tyrinėtojų talką.

„Keisčiausia, kad Karvės oloje radome ir visiškai gerų daiktų – pavyzdžiui, ištraukėme du puikius futbolo kamuolius“, - stebėjosi I.Gudaitienė.

Stačiuose sutvarkytos „Karvės olos“ šlaituose vėl matyti vėlyvojo devono Tatulos svitos Nemunėlio sluoksniai: aštriakampiai, vietomis rudu moliu aptekėję, apsamanoję stambiakristalio gipso klodai su selenito, molio domerito ir dolomito tarpsluoksniais. Po jais slūgso domerito, dar žemiau - kietas gipsingo dolomito sluoksnis.

Duobės apačioje, nuo 9,5 metro gylio, matoma 3,1 m aukščio požeminė kiaurymė su nuvingiuojančiais į šalis urvais.

1973 ir 1978 metais speleologai nustatė, kad Karvės oloje 5 landų ertmės tūris 28 kubiniai metrai, vieno urvo ilgis net 10 metrų.

Senieji to krašto gyventojai apie Karvės olą pasakoja keistų nutikimų. Čia esą ganėsi Mantagailiškio dvaro karvės. Dvare palikusi miegantį vaikelį jų atėjusi pamelžti kumetė išgirdo verkiantį mažylį.

Moteris metė melžusi karvę, parbėgo į dvarą. Nuraminusi vaikelį ir grįžusi rado žiojėjančią didžiulę duobę, o ant krašto – kabančią grandinę.

Be kitų istorijų pasakojama, kad į olą būdavo sumetamos nugaišusios dvaro karvės.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją