Panašu į klijų uosčiusios kumelės sapną? Ne, tai yra vienas tų gyvenimo išaiškinimų, kuriais rusai (ir ne tik jie) tiki. Ne blogesnis už legendą apie „chemtreilus“ – tas baltas lėktuvų juostas danguje. Esą sugalvotas piktųjų masonų laboratorijose tam, kad miglos uždengtų žydrą dangų. Tada gerieji žmonės nebematytų saulės, ir juos būtų galima lengviau valdyti. Visa tai – iš tos pačios toksiškų idėjų skrynios, kur guli patarimai visas tokias negandas įveikti balkone garinant actą. Nebandėt?
Esate racionalus, knygas vis dar skaitantis ir savo galva nepamiršęs mąstyti žmogus. Todėl tai perskaitę ar išgirdę turbūt nusišypsote. Sielos ligonių visada buvo ir bus. Kažkam vaidenasi bakterijų atakos, kurias įveikti galima tik nuolat aplink save šluostant visus paviršius. Kitą kamuoja ateivių signalai, siunčiami tiesiai į smegenis, o apsisaugoti galima nebent gerai apsivyniojus galvą folija.
Medikai atpažįsta šiuos simptomus, žino ligų pavadinimus ir gydymo metodus. Tačiau sielos ligomis sergančiųjų nuošimtis visuomenėse yra gerokai per mažas, kad liguistos fantazijos apie plokščią Žemę ar nematomas skiepų adatas plistų taip greitai ir taip plačiai.
Bet tuomet kodėl santykinai sveiko proto žmonės tuo dalijasi? Kaip jie įsitraukia į tas melo skleidėjų sektas? O dar svarbiau – koks šio naratyvo kūrėjų tikslas?
Vienas iš rusiškojo fašizmo ideologinių tėvų Aleksandras Duginas viską aiškina paprastai, lyg rašytų garsaus George‘o Orwello romano „1984“ tęsinį su dalykiškomis veiklos instrukcijomis. Štai ką jis sako: faktas yra tai, kuo tiki dauguma žmonių. Ne kažkoks empiriniais stebėjimais, apdorotais didelių duomenų kiekiais ar mokslo eksperimentais įrodytas reiškinys, bet tai, ką galima indoktrinuoti masėms. Štai kas yra faktas. Tereikia veiksmų plano, platinimo tinklo ir socialinės prievartos aparato. Tuomet bet kurią visuomenę galima privesti manyti, kad karas yra taika, laisvė – tai vergovė, o tamsumas – stiprybė.
Mažaraščiai, primityvūs, agresyvūs individai – tai Kremliaus režimo pamatų akmenys. Gali jie savo pelkėse trūnyti, gerdami, vogdami ir skaldydami vienas kitam makaules, kaip tai darė per amžius. Tačiau toji „faktas yra tai, kuo tiki dauguma“ ideologija yra peržengusi sienas ir užkrėtusi milijonus protų kitose šalyse. Taip pat – ir Lietuvoje. Ypač Lietuvoje.
Pirmieji po pandemijos ir kitų sukrėtimų įvyksiantys rinkimai parodys, kiek giliai čia įsigraužė sveiko proto korozija.
Daugiau nei pusę tūkstančio vadinamųjų kandidatų iš sąrašų išbraukusi Vyriausioji rinkimų komisija pasielgė principingai. Taip turėtų veikti visos Lietuvą nuo išorės ir vidaus grėsmių ginančios institucijos. Asmenys, turintys ambicijų patekti į valdžią, elgėsi, kaip yra įpratę veikti socialiniuose tinkluose. Sukėlė anketas su BMW ir kačiukų nuotraukomis, be biografijų. Visai kaip tie Dugino troliai, platinantys savo idėjinių vadų paistalus: nuo laboratorijose sukurto „Covid-19“ viruso iki piktybinio Rusijos sušaldymo dideliais ventiliatoriais.
Išmestų už borto liumpenproletarų atsakas – toks, kokio buvo galima tikėtis. Petras Gražulis VRK apkaltino tarnavimu Kremliui ir išpranašavo Lietuvai liūdną baltarusiškos diktatūros ateitį.
Melas yra tiesa – skelbė Didžiojo brolio doktrina romane „1984“. Kadaise mums tie žodžiai skambėjo kaip kažkokio svetimo košmaro, nepataisomo pesimisto vizijos, kurios išsisklaidė kartu su Berlyno sienos dulkėmis. Tačiau visa tai niekur nedingo – tiesiog laukia patogios progos sugrįžti. O pasirengusiųjų vergovę vadinti laisve aplinkui yra daugiau, nei įsivaizduojate.
2023 metais demokratiškoje šalyje prieš vietos savivaldos rinkimus neršia veikėjai, pasirengę pasakyti ir pažadėti bet ką, kad tik kaip nors patektų į valdžią. Vienas važinėja mašina su užrašais, raginančiais atsikratyti gaidžių ir kanapių. O prieš paslaugiai filmuojančias kameras paaiškina, kad jis – už Lietuvą be gėjų ir narkomanų. Kameros jį vis filmuoja, vis kalbina. Ir niekam nekyla mintis paklausti: o tai kaip bus su žydais ir kitomis mažumomis? Būkite nuoseklus, kandidate, juk jūsų programoje aiškiai trūksta ryžto!
Kitas uolus Dugino mokinys žada išvaduoti švietimo sistemą nuo gėjų propagandos, ignoruodamas faktą, kad (per stebuklą) patekęs į vietos valdžią jis neturėtų jokių teisinių svertų tai padaryti. Kiti, jaučiantys populizmo vėjo kryptį, dievagojasi išplatinsią sostinės gatves, nors puikiai supranta, kad nieko panašaus nepadarys. Svarbiausia – kad pastebėtų ir patikėtų. O paskui bus matyti.
Visa tai būtų galima laikyti normalių demokratinės šalies politinių procesų dalimi. Klounų netrūksta ir gerokai didesnę patirtį turinčiose Vakarų šalyse. Tačiau mes, skirtingai nei jie, esame paribio valstybė, kuri visuomet buvo Mordoro akiratyje. Dabar blogio akis įsmigusi į Ukrainą, tačiau nėra abejonių, kad atėjus laikui vėl įdėmiai pažvelgs į Lietuvą. Milijonus rusų zombiais pavertusios fašistinės idėjos veikia ir čia. Jų ir mūsų skirtumai – ne tokie jau dideli. Istorijos požiūriu, laisvi tapome vos užvakar, tačiau ta laisvė daliai bendrapiliečių – baisesnė už vergovę.
Lietuviai gali surinkti milijoną ar du dronams. Gali nuolat aukoti Ukrainai. Rinktis į mitingus ir reikalauti vokiečių duoti tankų. Tačiau tuo pat metu jų Parlamente veikianti Etikos ir procedūrų komisija jau seniai yra pavirtusi bestuburių klubu, kuris nesugeba (arba nenori) ginti Seimo nuo jo paties narių siautėjimo. Posėdžiuose nuolat viešai įžeidinėjama, žeminama ir meluojama. Taškomasi seilėmis ir kaltinimais, balsuojama už kitus, tačiau net pačiupus už rankos bausmė negresia. Tai – žinia visiems piliečiams. Darykite kaip ponas Gražulis, ir jums nieko už tai nebus.
Per visą mūsų laisvos valstybės istoriją vienintelis už savo veiksmus nubaustas veikėjas buvo Rolandas Paksas, tačiau politinio lavono atgaivinimo idėją vėliau tampė visi, ką tik pašaukė veiksmui. Būtent anuomet į derlingą Lietuvos politinio gyvenimo dirvą buvo pasėtos ir džiugiai sudygo rusiškos „Almax“ politinių technologų sėklos. Ano politinio skandalo metu jie meistriškai atgaivino visuomenės priešpriešą, kadaise įsižiebusią Vytauto Landsbergio ir Algirdo Brazausko dvikovų metais. Tapšnojantį prezidentą tualetiniu popieriumi gydė žiniuonė, o patarimus jam dalijo gerasis rusas Jurijus Borisovas.
Iš tų piktžolių daigų po mūsų dailia europietiška veja nusidriekė tankus ir painus šaknų tinklas, gyvuojantis iki šiol. Garliavos žudynės, mergaitės gynėjų minios, iš to chaoso užgimusi, o paskui nugaišusi politinė partija. Kovotojai su skalūnais ir investuotojais. Nesiskiepiję numirėliai ir išlikusieji. Žmonas ir vaikus mušantys šeimų maršo girtuokliai. Niekaip į valdžią nepatenkantys pajacai ir juos aptarnaujančios šliurės. Visa tai užveista iš to paties sėklų rinkinio. Nes faktai tuo tvirtesni, kuo daugiau žmonių jais patiki.
Kiek Lietuva atspari šitoms Didžiojo brolio dovanoms mūsų sode? Pamatysime per šituos ir kitus – jau gerokai svarbesnius – rinkimus. O paskui nesakykite, kad jūsų niekas neįspėjo.
