Eilinį kartą užsiplieskė diskusija, ar pensijų fondai yra „amžiaus afera“, ar reikėtų pamaloninti rinkėjus „atrakinant“ sukauptus tūkstančius eurų. Dažnai ir iš pažįstamųjų girdžiu dejonių – tiek daug iš algos nuskaitė „į fondą“, o nežinojau, kad taip bus. Ir aš juos suprantu, dažnai ir palaikau.
Ta proga, kai visos akcijų rinkos yra nukritusios, pasitikrinau, ką pats esu sukaupęs, ir pasidalinsiu, kas man pačiam šioje sistemoje nepatinka.
12 metų kaupimo – ir koks uždarbis?
Pradėjau kaupti pensijų fonde dar prie Andriaus Kubiliaus – pirma įmoka į pensijų fondą nukeliavo 2011 metų sausį. Tai buvo 68,09 lito. Daug ši sistema keitėsi ir iki tol, keitėsi ir tuo metu, ir po to: į fondą mokėjau 2 proc. atlyginimo, vėliau 3 proc., buvo dar toks 2+2+2 proc. modelis, o dabar yra tiesiog 3 proc. ir papildoma valstybės paskata.
Kaip jaunas žmogus rinkausi vien akcijų fondus, t. y., rizikingiausius. Po fondus nesiblaškiau – keičiau bendrovę tik vieną sykį. Visada kaupiau maksimalia įmanoma apimtimi, išskyrus metus, kai prieš imdamas būsto paskolą pasidariau 12 mėnesių pertrauką.
Ir ką aš turiu sukaupęs?
6,27 procento – tiek man pensijų fondai vidutiniškai uždirbo kasmet nuo 2011 metų sausio.
Iš viso pervesta įmokų per 12 metų – 8 430,87 euro.
Dabar fonde yra – 11 738 eurai.
„Sodroje“ pateikiama suvestinė su visomis sumokėtomis į fondus įmokomis, teliko apsiskaičiuoti šią vadinamąją vidinę grąžos normą, arba IRR, suvedus formulę „Excel“.
Iš vienos pusės, 6,27 proc. atrodytų puiki grąža. Iš kitos – atrodo, uždirbo „tik“ 3,3 tūkstančio eurų, ir kas čia tėra senatvei. Taip atsitiko dėl to, kad didelė dalis pinigų fonde yra „švieži“ – sumokėti per pastaruosius kelerius metus, kai po eilinės pertvarkos kaupimas vėl buvo sustiprintas, o pajamos didesnės nei praeityje.
Kasmet girdime tuos pačius fondų pažadus apie 7 procentus, kuriuos akcijų rinkos uždirba vidutiniškai ilgu laikotarpiu. Mano rezultatai per 12 metų daugmaž atitinka – dabar rinkos yra nukritusios, metas bene nepalankiausias, bet rezultatas yra geresnis už pinigų laikymą po pagalve.
Bet ar tikrai jis geras? Pakalbėkime apie pinigų vertę.
Kas geriau: 68 litai prieš 12 metų, 42 eurai dabar, ar tai, kas iš jų išaugs ateityje?
Yra problema – sparčiau nei pensijų fondo rezultatai keitėsi ekonominė aplinka, atlyginimai, o kainos pastaruoju metu tiesiog šuoliavo.
Kai buvau jaunas vyrukas, turėti ar neturėti 68 litus kišenėje reiškė skirtumą tarp savaitgalio sėdint namie, arba aktyvaus socialinio gyvenimo. Tai galėjo virsti keliolika gėrimų bare, tuometinėmis kainomis. Aišku, neatsakinga, bet tuo metu atrodė vertinga. Tik neturėjau tokio pasirinkimo – pasirinkimas buvo arba į „Sodrą“, arba į pensijų fondą.
Šiandieną tie 42 eurai atrodo mažai reikšmingi – gyvenant Vilniuje du kartus neiškviestum „Wolt“ ir galėtum pervesti į fondą. Barų gėrimų kainomis skaičiuojant perkamoji galia yra reikšmingai nukentėjusi.
Galbūt, kai (jei) sulauksiu 70-ies metų, 42 eurai galbūt vėl įgis visiškai kitokią vertę ir džiaugsiuosi, kad jie yra, nepaisant, kad nominaliai nespėjo augti paskui kainas.
Esmė – esamais rezultatais aš nei skundžiuos, nei jais džiaugiuosi. Tai yra vienas iš šaltinių, kuriais ruošiuosi senatvei, kuri neišvengiama. Bet didesnė problema, kad Lietuvoje neturime pasirinkimo laisvės, kada, kiek ir kur taupyti senatvei, nusprendė valstybė.
Nemoku skaityti Konstitucijos
Yra toks Konstitucijos 23 straipsnis, sakantis, kad nuosavybė neliečiama.
Ar tikrai aš galiu disponuoti ta savo nuosavybe, kuri kas mėnesį nuskaičiuojama nuo atlyginimo ir pervedama į pensijų fondus? Man atrodo, kad aš nebeturiu jokio pasirinkimo dėl maždaug 5 proc. savo pajamų „į rankas“ – esu ilgam įpareigotas mokėti būtent 3 proc. nuo atlyginimo „popieriuje“.
Teisininkas Dainius Žalimas sako, kad tai nesivadina priverstiniu įtraukimu, kadangi buvo galimybė atsisakyti. Tačiau Konstitucijai neprieštarautų ir kitoks, liberalesnis modelis.
Tik dalis įtrauktųjų nė nesusimąstė, kur yra įtraukiami, kiek tai jiems kainuos, ką už tai nusipirks. Dabar jie yra rūstūs dėl patiriamo neteisybės jausmo, o jie patys ir nesijaučia atsakingi už savo sprendimą.
Įsivaizduokime hipotetinę situaciją, kuri šiandienėmis aplinkybės gali virsti ir realia – alga sumažėjo, būsto paskolos įmoka padidėjo. Vietoje to, kad dengtum savo dabartinius įsipareigojimus bankui, „investuosi“ reikšmingą dalį sumažėjusios algos į pensiją. 5 procentai atlyginimo kai kam galėtų reikšti skirtumą tarp to, ar tu valgai, ar nevalgai, ar turėsi stogą virš galvos toje pačioje senatvėje.
Čia valstybė nepalieka žmogui pasirinkimo ir pasako, dalį uždarbio atiduok ir pervesk į pensijų fondą.
Kai ėmiau būsto paskolą, buvo itin svarbu, kokia ta mano alga „į rankas“ – į pensijų fondą pervedami pinigai tuo metu buvo lyg minusinės vertės, lyg nuostolis, nes tai galėjo nulemti, gausiu paskolą ar negausiu. Dėl to tąkart įmokas ir sustabdžiau. Bet dabar, jei vėl atsitiktų kokia gyvenimiška aplinkybė, tarkime, sunki liga, nebeturėčiau galimybės įmokų sustabdyti. Toliau dirbdamas keikčiau valstybę už renkamas įmokas į fondus. Bandau įsivaizduoti žmogų, kuris spaudžiasi į biudžetą, kad sumokėtų už vaiko mokslus – ar teisinga iš jo reikalauti būtent dabar atsidėti pensijai?
Yra laikotarpių, kai kiekvienas centas svarbus, o būna, kad gali taupyti daugiau. Lengviausia yra taupyti „asmeniniame aukso amžiuje“ – tai yra vėlesniuose gyvenimo etapuose, kuomet galbūt ir finansinės galimybės, ir poreikiai kitokie. Kai kurie ekonomistai taip ir siūlo taip elgtis – nieko netaupyti, kai tau 20-30 metų, o daugiau atidėti, kai tau 40-50 m.
Pensijų fondai nėra amžiaus afera, bet reikia atsisakyti prievartos
Patys savaime pensijų fondai nėra joks blogis, o atvirkščiai – tai bene geriausias instrumentas taupymui. Ir veikia jis taip, kaip buvo sukonstruotas, reklamuotas – uždirba daugmaž tiek, kiek žadėjo.
Taupyti senatvės pensijai – sprendimas taipogi savaime yra sveikintinas, tai nėra blogai, taupyti yra gerai.
Tik priverstinis žmonių įpareigojimas naudotis šiuo instumentu – pervedinėti įmokas – man kelia klausimų.
Blogiausia, kad tai visiškai nepradeda diskusijos – kiek iš tiesų pačiam reikia taupyti senatvei. Ne klausimas „ar“, o „kiek“ turėtų būti daug svarbesnis. Viltis, kad senatvėje „gerai gyvensi“ iš taupomų kelių procentų nuo atlyginimo yra naivi.
Manau, bręsta laikas kartą ir visiems laikams atskirti, kur yra valstybiniai, kur yra privatūs reikalai, kad „Sodra“ nebebūtų painiojama su privačiu kaupimu, o privatus kaupimas niekaip nepriklausytų nuo valstybės politikos.
Visiškai pasitikiu „Sodra“, arba valstybiniu socialiniu draudimu – žodis draudimas čia įtrauktas neatsitiktinai, jis atlieka svarbią socialinę funkciją. Pasitikiu ir privačiu pensijų kaupimu, kadangi tai yra gana geras instrumentas be didelių investavimo žinių nedideliais mokesčiais pasiekti savo finansinius tikslus. Tačiau tebeegzistuoja dirbtinė ir nereikalinga šių dviejų instrumentų priešprieša.
O galėtų būti paprasta – prisijungi prie sistemos, pasižymi metams į priekį mėnesius, kada nenori mokėti įmokų, o po to vėl būsi automatiškai įtrauktas. Išgyvenant „juodą laikotarpį“ – sistema neturi labiau žmogaus žlugdyti. Jei išgyveni „asmeninį aukso amžių“, paskatos turi suveikti, kad pervestum net ir daugiau nei tie keli procentai. Kur dar darbdavių įtraukimas?
Ar reikėtų leisti žmonėms sukauptas lėšas išsiimti kada nori?
Šiandieną išsiimti lėšų iš II pakopos pensijų fondo nėra jokios galimybės – daug ką sukaupti tūkstančiai eurų masina, taip leido Estija, kur nemažai išimtų pinigų buvo prašvilpti vėjais.
Tačiau aš būčiau santūresnis. Jei praeities „aš“ nusprendė įmokėti įmoką su valstybės paskatinimu, kad ji gulėtų iki tol, kol „aš“ būsiu 65 metų – matyt „dabartinis aš“ nėra svarbesnis nei praeities ir ateities „aš“.
Ir čia galėtų būti daugiau lankstumo, bet turėtų būti ir sąlygų arba pasekmių išimant pinigus. Pvz., jei sirgčiau rimta liga ir sukaupti pinigai galėtų padėti man gauti geresnį gydymą – nulemti gyvensi ar mirsi, norėčiau turėti galimybę pinigais pasinaudoti. Dabar tokios galimybės nėra. O jei išėmimas tik asmeninė užgaida – galėtų būti pritaikomas koks nors socialinis tarifas, pervedant papildomas įmokas „Sodrai“, kompensuojant už ankstesnes paskatas.
Pats aš asmeniškai lėšas palikčiau net ir tuo atveju, jei jas būtų leista pasiimti – kol kas nematau geresnio būdo kaupti senatvei. Valstybė, arba visi mokesčių mokėtojai prisidėjo, pinigai jau atidėti, lai guli.
Per prievartą mielas anuitetas nebūsi
Galiausiai – kas per išradimas yra priverstinis anuitetas? Į kokias individualias situacijas jis atsižvelgia?
Na dovanokite, bet senatvėje, jei reikės, persikelsiu kaip mokesčių rezidentas į kitą valstybę, jei tik man atrodys, kad pensijų fonde sukauptus savo pinigus galiu panaudoti geriau.
Priverstinis anuitetas niekaip neatsižvelgia į asmeninę situaciją. Gal žmogus labai turtingas ir jam nereikia kasmėnesinės išmokos. Gal jo sukaupta suma nėra tiek didelė, bet leistų įsigyti nedidelį nuosavą būstą provincijoje, nebenuomoti buto Vilniuje, ir taip susimažinti kitas išlaidas, kad pakaktų senatvės pensijos? Negalima – vietoje to valstybė kiša 20 eurų per mėnesį.
Nesvarbu, ar man senatvėje susišvies pirkti motociklą, ar investuoti herbalistikos sodą kur nors liberalesnėje šalyje, ar tiesiog pervesiu telefoniniams sukčiams, jei taip tuo metu norėsiu – net ir tai yra mano teisė. Žinoma, tikėtina, kad tą patį anuitetą nusipirkčiau.
Ne tavo, valstybe, reikalas – vykdykime kiekvienas savo pareigas ir prisiimkime kiekvienas savo atsakomybes, be parėdymų, ką man daryti su savo pinigais. Valstybės atsakomybė – paimti iš manęs įmokas dabar, rūpintis senatvės pensininkais. Privatus taupymas nėra jos reikalas. Kaip aš leisiu savo pinigus senatvėje – taipogi. Bet valstybė gali paprotinti, padėti ir paskatinti, kad kaupimo ir anuiteto pasiūlymas būtų patraukliausia alternatyva. Kaip kad ir ūkininkus paskatina – juk nenurodo, kada ką sėti ir pjauti.
Pažiūrėkime į šalis be prievartos – joms pavyksta.
