Taipogi šiemet gegužės 21 d. sukanka 460 metų nuo liuteronų kunigo Martyno Mažvydo, daugeliui žinomo kaip pirmosios lietuviškai atspausdintos knygos – „Katekizmas“ – autoriaus, mirties.
Bet kad nėra nei metraštininko, nei valdžios aukštybėse toliau į ateitį nei kita kadencija žiūrinčių galvų ar iš praeities įvykių gebančių daryti išvadas asmenybių, tai 2022-uosius metus Seimas pabaigė tomis pat rietenomis, kuriomis ir pradėjo 2023-iuosius – ginču dėl prezidento Antano Smetonos įamžinimo.
Ginčijosi ne tik dėl paminklo statymo sostinės centre, bet ir jo 150-ųjų gimimo metinių minėjimo, planuodami 2024-uosius paskelbti A. Smetonos metais. Tiesa, kažkas apsižiūrėjo, kad 2019 metai jau buvo paskelbti A. Smetonos metais, taigi, vienoje grafoje varnelė „atlikta“ padėta. Darbas padarytas. Tik niekas to nepastebėjo. Tokie tie darbai dabar. Nepastebimi. Galima rietis toliau dėl kitų dalykų.
Dar šį sausį triukšmingai minimos Vilniaus įkūrimo 700-osios metinės. Ta proga griūvančio kalno papėdėje apie šv. Kalėdas buvo sumontuotas tortas. Ne, nevalgomas. Toks metalo raizgalynas aplink eglę. Beveik ketvirtį milijono eurų kainavęs. Tikri dalykai ir pinigai mūsų sostinėje dabar virsta butaforija ir iliuzija.
O juk kadaise kunigaikštis Gediminas sugebėjo savo sapną miestu paversti. Pasikeitė laikai. Kai buvo vizija, svajonė ir tikėjimas – buvo galima ir miestus statyti, ir valstybę kurti. Kai žmogus virsta tik vartojančiu organizmu, galima ir savo istoriją, ir savo turtus išbarstyti ir tikėti, jog fikcija egzistuoja. Gerove skambiai pavadinta. Arba G tašku, kurio dirginimas teliko vienintelė gyvenimo prasmė ir tikslas.
O juk žinome – joks Lietuvos valdovas neleistų prasčiokui linksmintis griūvančio kalno papėdėje – kastuvą ir šakes įduotų, apsikuopti lieptų. Bet kad šiame mieste seniai nėra šeimininko, belieka kurti džiugesio iliuziją žemyn slenkančios pilies, aptriušusio Senamiesčio ir užsikimšusių gatvių apsuptyje: žiopsodami į milžinišką raudoną laikrodį laukite šventės, iki jos jis laiką skaičiuoja.
Tikrai? O gal jis tiksi, skaičiuodamas valandas, minutes ir sekundes iki pabaigos ir mirties, kai net ir išvengus žmonių teismų reiks stoti prieš dieviškąjį? Ar tokie klausimai šiandien jau pavojingi?
Dar girdėti, kaip politikai ir pilkieji jų kardinolai planus dėlioja kunigaikščiui Gediminui karaliaus titulą oficialiai suteikti. Anot jų, save gi jis vadino karaliumi, tai reiškia – karalius! Ir kuo gi mes blogesni už kitus europiečius? Kuo mes ne karalystė?
Ir ką daryti elito atplaišoms, kurie dirbti negali, o titulų trokšta? Tikrame karališkame dvare galėtų bent naktinio puodo sargo titulu puikuotis. Vadinasi, karaliaus reikia! O tiesa šiandien – reliatyvus dalykas, kaip ir moralė.
Nužudytam karaliui Mindaugui nei pavydu, nei gaila, kad atėjo laikas, kai Seimas nutaria, kas buvo karalius, o kas – prezidentas. Tačiau tiesa turi tokią savybę, kad net perrašyta, nutildyta, ištrinta vis tiek nenustoja egzistuoti.
Karalystės po Mindaugo nebuvo. Su Lenkijos karūna susijungė Lietuvos Didžioji kunigaikštija ir jos valdovai du titulus visuomet turėdavo – Lenkijos karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio, – kaip ir savo atskirus teisynus, iždą ir kariuomenę. Bet ar kam šiandien rūpi tiesa?
Šiandien svarbu savo menkavertiškumo kompleksus uždangstyti pigiomis kopijomis: o Vakaruose taip ir anaip, darykime šitaip ir va taip, būkime modernūs ir neatsilikę!
Prieš 770 metų jaunas ką tik suvienytos Lietuvos valdovas Mindaugas sugebėjo karaliaus karūna iš paties popiežiaus rankų vainikuotas būti. Nebuvo laukinis pagonis, buvo tikras karys ir politikas, savo drąsa, ambicijomis, saviverte ir užmojais sugebėjęs darbus nuveikti ir priešų pagarbą užsitarnauti. Jis nesimuistė iš gėdos ar menkumo, kad Lietuva medinių, o ne mūrinių pilių kraštas, nesigėdijo, kad čia dar nėra miestų, universitetų, bažnyčių ir viso kito gėrio, kurio jau buvo pilna ano meto Europa. Valstybės kūrimas – ne kopijų dauginimas, bet savo tautos vizijų ir interesų įgyvendinimas laiku, kai esi pašauktas gyventi.
Koks atotrūkis anuomet buvo tarp Lietuvos ir Vakarų, bet su kokiu orumu ir pasitikėjimu Mindaugas ėjo ten, kur jo nelaukė niekas. Galbūt todėl, kad ir jis, ir jo kariauna buvo irgi įvaldę kovos meną?
O kaip šiandienos elitas? Ginklo nelaikę, savo vaikus į užsienius išleidę didžiais patriotais dedasi. Kas gali tokiais tikėti ir pasitikėti?
Bet jie džiaugiasi, kai juos rodo per televiziją, rašo vietiniai ir pasaulio žurnalai. Įdomu, ar juos kas prisimins po šimto, penkių šimtų metų? Ir jei rašys, tai ką?
Mažų žmogelių ambicijos ir tikslai maži: neišsišokti, teisingai vykdyti instrukcijas ir laiku išmokti madingą naujakalbę: tvarumas, žalumas, įtraukumas, skaitmenizacija, humanizavimas...
O kaip patriotizmas, garbė, kilnumas, žodžio laikymasis?
Žodžio galia visais amžiais didžiulė. Ar susimąsto anie, ką jų naujai diegiami stereotipai ir ideologijos reiškia?
M. Mažvydas ir šiandien turbūt turėtų rašyti „Katekizmą“ iš naujo. Tik vietoj Johanneso Gutenbergo spaudos preso naudotųsi feisbuku, tiktoku ar jutubu. Ir neabejotinai būtų apkaltintas neapykantos kalba.
O gal niekas jo raštų nė neskaitytų ir džiūgautų, kad pirmas kunigas socialinius tinklus įvaldė? Nes Dievo žodis ir tikėjimo tiesos dabar ir vėl tik mažai daliai rūpi. Svarbu tik moderni forma. Ir gražios nuotraukos prieš rinkimus barokinių skliautų fone.
Ar liepdami mokykloje kalti datas ir faktus šiandien „Katekizmą“ vaikams mokyklose skaityti duoda? Niekas nepasikeitė nuo sovietmečio. Tada daugelis „inteligentų“ susipirkdavo deficitines knygas ir jas išrikiavę sekcijoje pagal dydį ir spalvą grožėdavosi savo literatūriniais lobiais, taip jų ir neatversdami. Taip ir šiandien: „Katekizmas“ užverstas, paslėptas, neskaitomas – mokykloje vaikai kala jo išleidimo datą, mokytojai ir universitetų dėstytojai sako, kad lietuviška raštija nuo jo prasidėjo. Bet kodėl tyli, kodėl nepasako, ką M. Mažvydas iš tiesų pasakyti norėjo? Juk jis kuo plačiau Dievo žodį skleisti bandė, o ne skubėjo lietuviškas raides ant spaudos preso sudėlioti...
Šiandien nėra Mindaugo Lietuvos. Nėra M. Mažvydo Mažosios Lietuvos. Bet Lietuva vis dar yra. Panašaus dydžio kaip anuomet, kai Mindaugas ją buvo ką tik suvieniję ir nutaręs siekti karūnos.
Jos sostinės centre turėjo būti pilis, katedra ir rotušė. Kaip gynyba, moralės ir teisingumo ramsčiai. Kaip tautos vienijimo instrumentai.
Praėjo beveik aštuoni ilgi šimtmečiai. Mes ir vėl susiskaidę nežinomos ateities ir grėsmių akivaizdoje. Ir niekas nepajėgus pakelti karaliaus kalavijo ir jo karūnos. Kaip ir garsiai skaityti paprastų katekizmo žodžių. Galbūt todėl, kad taip ir nežino, ką su jais reiktų daryti.
O tuo metu griūvančio kalno papėdėje raudonas laikrodis skaičiuoja valandas, minutes, sekundes iki kažkieno mirties, o kažkieno – gimimo.
