JAV diplomatijoje egzistuoja penki užsienio lyderių priėmimo lygmenys. Nuo neįpareigojančio Privataus apsilankymo iki Valstybinio vizito. Pastarasis įprastai trunka bent kelias dienas bei pasižymi iškilmingumu (šautuvų salvėmis, valstybine vakariene, apsikeitimu dovanomis ir pan.). Tai – išskirtinės pagarbos ženklas, siunčiamas iš JAV prezidento kitos valstybės vadovui (žemesnio rango pareigūnai Valstybinio vizito negali tikėtis).
JAV lyderis Joe Bidenas oficialiai Valstybinio vizito svečią priima pirmą kartą. Macronas, kiek paradoksalu, Vašingtone tokiu statusu lankosi jau antrąsyk – 2018 m. jį sveikino Donaldas Trumpas. Tad tezė, jog JAV ir Prancūzija yra istoriškai seniausi sąjungininkai, virsta ir diplomatine praktika.
Vis dėlto vizitas nebus vien apie malonumus. Netrūksta temų, kuriose JAV ir Prancūzija ieškos glaudesnių sąlyčio taškų.
Žinoma, prioritetinis klausimas – Rusijos agresija ir parama Ukrainai. Vakarų lyderių oficiali pozicija, nepaisant pavienių pamąstymų, kol kas tvari. Jos esmė – politinės derybos siektinos, tačiau dėl jų turi nuspręsti pati Ukraina. Tebesitęsiančių brutalių atakų fone tam pagrindo šiuo metu nėra.
Tiesa, JAV netrūksta nuogąstavimų dėl ribotos Europos Sąjungos (ES) šalių praktinės karinės bei finansinės paramos. Prieš kelias savaites Kylio institutas skaičiavo, jog amerikiečiai skyrė beveik dvigubai daugiau įvairios finansinės paramos nei ES – nors tai po truputį keičiasi. Tuo metu Macronas siųs žinią, kad Europa patiria ekonominį spaudimą – infliacija, energetinis atsisiejimas nuo agresoriaus ir kiti veiksniai lemia ES šalių nuostolius, kurie jau siekia apie 175 mlrd. eurų. Todėl JAV ir Europa turi ieškoti bendrų išeičių.
Šiame kontekste Macronas kritikuos tai, ką Bidenas laiko svarbia vidaus politikos pergale – Infliacijos mažinimo įstatymą, kuris numato per 350 mlrd. paramą įvairiems JAV ekonomikos sektoriams. Europiečių manymu, įstatymas diskriminuoja užsienio gamintojus. Pavyzdžiui, jame numatyta galimybė skirti 7,5 tūkst. finansinę paskatą perkantiems elektromobilius, tačiau su sąlyga, kad jie iš esmės būtų pagaminti Šiaurės Amerikoje. Dėl įvairių kitų įstatyme numatytų paskatų ne viena europietiška įmonė svarsto galimybę persikelti į JAV.
ES jau seniai skundžiasi beveik neribota Kinijos valstybinių subsidijų praktika, tad JAV veiksmai suvokiami kaip smūgis ES konkurencingumui. Tiesa, tai proga ir ES permąstyti ekonomikos ir prekybos principų ateitį – Macronas jau kalba apie paskatas europiečiams pirkti Europoje pagamintą produkciją.
Prancūzija taip pat analizuoja savo geopolitinio vaidmens kaitą. Laikai, kuomet kalbėta apie Europos strateginę autonomiją (ESA), neslepiant prielaidų mažinti sąsają ir su JAV, atrodo praeityje. ESA toliau minima strateginiuose Prancūzijos dokumentuose, bet aiškiai konstatuojant transatlantinio ryšio bei NATO svarbą.
Tuo pačiu prancūzams svarbu išlikti svarbiems tuo metu, kai politinio svorio centras krypsta į Vidurio, Rytų, Šiaurės Europą – Baltijos šalių, Lenkijos, taip pat Suomijos, Švedijos svarba bei balsas Ukrainos kovos už laisvę kontekste yra žymiai išaugęs. Įprastai tokios tendencijos nebuvo palankios Paryžiui (dėl to, prisiminkime, Prancūzija kur kas atsargiau žvelgė į ES/NATO plėtrą 2004 m.; tuo metu Vokietijai tai buvo, be kita ko, galimybė auginti savo regioninę įtaką).
Tad ne veltui Macronas imasi atsakomybės už NATO priešakinę misiją Rumunijoje, atliepia retoriką apie Rusijos imperializmo grėsmę. Prancūzijos lyderis taip pat bando savo aktyvumu naudotis Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo vidaus politikos sunkumais bei pasyvesne retorika, o taip pat Jungtinės Karalystės komplikuotu atsitraukimu iš ES – kvietimas į Vašingtoną būtent Macronui, o ne kam kitam, yra to iliustracija.
JAV taip pat atsigręžia į Europą. Spalio mėnesį paskelbtas Čikagos analitinio centro tyrimas parodė, kad pusė amerikiečių Europą mato kaip svarbiausią regioną JAV saugumui (prieš dvejus metus dominavo Vidurio Rytai). Dar palankiau mums yra tai, jog Rusijos karinės jėgos atveju Baltijos šalių gynybą karinėmis priemonėmis palaiko rekordiškai daug – per 60 proc. – amerikiečių. Tą rodo ir veiksmai – amerikiečių karių skaičius Europoje nuo Rusijos agresijos pradžios yra išaugęs apie 20 tūkst. ir iš viso siekia apie 100 tūkst.
Bet tuo pačiu Vašingtonas pabrėžia, jog ilgalaikėje perspektyvoje vienintelė strateginį iššūkį galinti mesti valstybė yra Kinija. Tad ištekliai ir politinis kapitalas bus perorientuojami, o Europa turės auginti raumenis, kad būtų pajėgi užtikrinti savo saugumą (su JAV parama, žinoma) bei prisidėti prie demokratinių principų tvarumo. JAV ir Prancūzijos santykiai šiame kontekste atliks reikšmingą vaidmenį.
