Ir nors šis skaičius – tikrai įspūdingas, ГУР atstovas Vadymas Skibickis pabrėžia, jog Kremliaus politika nėra visos Rusijos visuomenės politika, o didelį palaikančiųjų karą skaičių lėmė pastaruosius 10 metų Kremliaus vykdyta propaganda.
„Mes matėme tokią situaciją Sovietų Sąjungos laikais. Grėsmė – ta pati. Kas priešas? Vakarai. Viskas – tas pats. Nieko naujo“, – komentavo V. Skibiskis.
Kovo pradžioje, karui tik prasidėjus, tiek prokremliškų, tiek nepriklausomų tyrimų centrų apklausos rodė kiek kitokius skaičius. Jas apžvelgęs BBC naujienų portalas tomis dienomis apibendrino, kad karą su Ukraina remia nuo 50 iki 70 proc. Rusijos gyventojų. BBC publikacijoje net pasidžiaugta, kad nuo 30 iki 50 proc. rusų karo nepalaiko arba neatsako į klausimą.
Tame straipsnyje visai pagrįstai atkreipiamas dėmesys į tai, kad represijų bijančios visuomenės apklausos gali nerodyti tikrojo vaizdo, nes net ir nepritariantys karui žmonės gali slėpti savo nuomonę. Maža to, jų atsakymas gali prikausyti ir nuo to, kaip formuluojamas klausimas, ir jei, tarkime, karo („specialiosios operacijos“) nepalaikymas klausimuose pateikiamas kaip prieštaravimas valdžios politikai, respondentai gali meluoti tiesiog savisaugos sumetimais.
Šiaip ar taip, daugelis ekspertų pripažįsta, kad bent apie pusę Rusijos piliečių ganėtinai sąmoningai palaiko Putino valdžią ir karą Ukrainoje. Kad ir kokio žemo lygio, kalbant apie (politinio) mąstymo gebėjimus, būtų tas jų sąmoningumas.
Kadangi ir mums, ir Ukrainai, ir JAV, ir visam Vakarų pasauliui šiandien kaip niekad svarbu suvokti, ką, trumpai tariant, reikėtų daryti su Rusija ir kokie galimi jos raidos scenarijai, minėti skaičiai ir jų interpretacijos toli gražu nėra vien ginčas apie paramos nusikalstamam karui mastą (ar iš tiesų jį remia „tik“ 50, ar 75 proc. rusų).
Esminis klausimas – ar įmanoma ne tik stabdyti Rusiją mūšio lauke (ką Ukraina ir jos sąjungininkai įrodė galį daryti), bet ir turėti efektyvią strategiją, numatančią šios valstybės politinę transformaciją iš dabartinės barbarybės į civilizuotam pasauliui ir laisvam žmogui priimtinesnę būseną.
Kol kas nepanašu, kad Jungtinės Valstijos, nuo kurių visa tai daugiausia priklauso, ar juolab Europos Sąjunga turėtų atsakymą į šį klausimą ir minėtos strategijos apmatus ar bent jų užuomazgas.
Vakarai pademonstravo įspūdingą ryžtą ir galią, kartu su Ukraina žlugdydami Rusijos imperialistines užmačias. Tačiau tolesnę sėkmę ir ryžtą stabdo gan keista aplinkybė: savų artikuliuotų tikslų Rusijos ir Rytų Europos ateities atžvilgiu nei Amerika, nei Europos Sąjunga šiuo metu paprasčiausiai neturi.
Europos Sąjungai tai galbūt „atleistina“, nes joje – ypač kolektyviniu lygiu – niekada nebuvo geopolitikos. Net jos didžiosios šalys narės pasaulio galios žaidimuose atrodo, švelniai tariant, silpnai.
Bet JAV geopolitinė lyderystė karo Ukrainoje aplinkybėmis yra tai, ko visas civilizuotas pasaulis pagrįstai tikisi. Ir nors kovo mėnesį viešėdamas Lenkijoje prezidentas Joe Bidenas buvo prasitaręs, kad Vladimiro Putino turėtų nelikti, jo bendražygiai šį teiginį skubiai užblurino, ir nuo to laiko absoliučiai neaišku, kokią Rusijos ateitį mato (ir, vadinasi, pasistengs, kad ji tokia būtų) oficialusis Vašingtonas.
Ar ji bus su Putinu, ar be Putino? Su jo įpėdiniu iš KGB aplinkos, ar – kitos politinės kilmės patvaldžiu? Su Krymu ar be Krymo? Truputį ilgesnėje perspektyvoje – demokratinė ar nebūtinai, kad tik – nepriešiška Vakarams?
Čia – gerokai supaprastinti klausimai, bet visų jų esmė – tokia: ką Amerika ir jos vedamas Vakarų pasaulis ketina daryti su tuo blogiu, kurio vardu Ronaldas Reaganas buvo taikliai pavadinęs sovietų imperiją? Svarbu suvokti, jog tai – klausimas ne tik apie Putino režimą, bet ir tuos 75 proc. Rusijos gyventojų, kurie, kaip tvirtina Ukrainos karinė žvalgybą, tą režimą palaiko.
Net jei jų yra ne 75, o 50 proc., jie vis tiek niekur nedings, nežus kare, neemigruos ir artimiausiu metu nepradės mąstyti visai kitaip – net jei kas nors pradėtų (tik niekas neketina to daryti) juos intensyviai edukuoti, politiškai šviesti ir galbūt – gydyti, nes jų dabartinės smegenų būklės antagonistas yra būtent sveikas protas, o ne sergantis.
Čia mes prieiname prie labai svarbios temos: kas kaltas dėl to, kad Rusija yra blogio imperija? Prieš 10 ir 15 metų Vakaruose (deja, ir Lietuvoje) dažnai girdėtas mainstreaminis atsakymas skelbė, kad kaltas Putino režimas, bet ne rusų visuomenė. Tai buvo klaidingas atsakymas.
Užtat šiandien dažnas atsakymas skelbia, kad kaltas yra ne tik Putinas, bet ir rusų tauta, kuri atitinka Putino režimą kaip kirvis kotą ir iš esmės niekuo nuo jo nesiskiria mąstymo tradicijos, politinės ir socialinės tapatybės, pažiūrų, vertybių, kultūros atžvilgiu. Šiuo požiūriu Putino valdžia esanti tokia pat tautinė valdžia ir tautos (rinkėjų, pilietinės visuomenės, politinės kultūros) dalis, kaip ir demokratinių Vakarų šalių vyriausybės.
Tai irgi – klaidingas požiūris. Ir pirmiausia visai ne todėl, kad Vakarų viusomenės – demokratinės, o Rusijos visuomenė – nedemokratinė. Putino režimo ir rusų tautos tapatinimo klaida susijusi ne tiek su demokratija, kiek su tautiškumu. Reikalas tas, kad Rusijai tiesiog svetimas moderniai tautinei valstybei būdingas socialinės stratifikacijos modelis, nenumatantis tapatybinės prarajos tarp visuomenės ir valdžios.
Mes galime stebėtis vokiečių netoliaregiškumu ir ydingu politiniu mąstymu, vertindami jų kanclerių – Gerhardo Schroederio ir Angelos Merkel – politiką. Galime kalbėti apie vokiečių kolektyvinę kaltę dėl Adolfo Hitlerio ir nacionalsocialistinio Vokietijos laikotarpio. Tačiau būtų keista nemėgti, pavyzdžiui, austrų dėl Habsburgų monarchijos paklydimų arba nekęsti vokiečių dėl kryžiuočių užkariavimų ir žiaurumo.
Rusijos socialinė struktūra istoriškai beveik nepatyrė nei vakarietiškos Apšvietos, nei tautų pavasario – tautinio atgimimo sąjūdžių – įtakos. O juk šiuolaikinės Europos demokratijos be šių dalykų tiesiog neįsivaizduojamos. Rusija nuėjo kitu keliu. Jame nebuvo ne tik demokratinės, bet ir tautinės – moderniąja, neluomine prasme – visuomenės.
Iki revoliucijos buvo dvi viena kitai visiškai svetimos ir, kaip parodė revoliucija ir pilietinis karas, netgi priešiškos Rusijos: neįtikėtinai tamsių ir žiaurių masių Rusija ir daugiausia imperialistiškai mąstančio, bet vis dėlto pusiau vakarietiškai išsilavinusio elito Rusija.
Tai buvo du beveik nesusisiekiantys pasauliai: vergų ir ponų, įrankių ir laisvų žmonių, kaip senovės Atėnuose. Kai pilietinis karas išskerdė arba išvarė ponus, į atsilaisvinusią elito vietą atėjo vergų atstovai. Vieni – iš padugnių, kiti – iš susidėjusių su padugnėmis buvusių ponų ir inteligentijos sluoksnio atstovų, tokių kaip Leninas ir Dzeržinskis.
Bet Rusijos kaip buvo dvi, taip ir liko. Tiesiog valdančiojo elito vietą užėmė bolševikų nomenklatūra, savo žiaurumu ir imperiniais užkariavimais gerokai pranokusi ir carus, ir Putiną.
Nekęsti rusų dėl to, ką pirmaisiais savo valdžios dešimtmečiais Rusijoje ir Europoje išdarinėjo bolševikai, būtų buvę kone tas pat, kas nekęsti žydų ar latvių dėl jų gausaus dalyvavimo pilietiniame kare bolševikų pusėje arba, kaip jau buvo minėta, vokiečių – dėl kryžiuočių juodų darbelių.
Rusijoje sovietmečiu luomų formaliai nebeliko, bet liko luominio tipo santvarka ir visuomenė, kurioje aristokratijos vietą užėmė partokratija. Demokratinė visuomenė su tautine politine tapatybe ir kolektyvine tautine (pabrėžiu – tautine) atsakomybe Rusijoje taip ir neatsirado. Būtent tokią Rusiją iš savo pirmtakų paveldėjo Putinas.
Niekinti rusus tautiniu pagrindu, kaip šiandien daug kur tampa madinga, yra klaida, geriausiu atveju bylojanti apie emocijų viršenybę prieš protą. Maža to, šitoks niekinimas paradoksaliai yra iš esmės prorusiškas – politine prasme – dalykas, būdingas būtent Putino Rusijos serijiniams žudikams ir tironams: Putino senelio darbdaviui Leninui, žydui Trockiui, gruzinui Stalinui, rusui Putinui, čečėnui Kadyrovui.
Būtent Putino kariuomenė pademonstravo patologinę neapykantą rusiškumui, su baisiausiu įniršiu talžydama antrą pagal dydį – ir daugiau nei keturiais penktadaliais rusakalbį – Ukrainos miestą Charkivą.
Taip, Rusijos problema yra ne tik Putino valdžia, bet ir jos įrankiu tapusi labai didelė visuomenės dalis. Bet ta dalis įkūnija politinį ir moralinį blogį ne todėl, kad ją sudarantys žmonės yra rusai, o todėl, kad ją sudaro arba padugnės, savo elgesiu ir pažiūromis žudantys savyje Dievo atvaizdą, arba lengvai manipuliuojama tamsuomenė, kuriai trūksta arba auklėjimo ir išsilavinimo, arba smegenų ir žmoniškumo, arbą viso to viename.
Normalu nekęsti žiaurumo, kuris būdingas visuomenės padugnėms. Normalu baisėtis valstybe, kurioje moralinių padugnių ir neišsilavinusių, propagandos galutinai atbukintų kvailių dalis – tokia didelė, kokia yra Rusijoje.
Normalu niekinti tamsybiškumą, skatinantį minias skanduoti „Heil Hitler“, šlovinti Trockį, Leniną ir masiškai žudyti žmones dėl jų tautybės, socialinės kilmės ar politinių pažiūrų. Negalima leisti įsigalėti sąmokslo teorijoms, skelbiančioms, kad dėl visko kalti pasaulio žydai, ir skirstančioms rases bei tautybes į „aukštesnes“ ir „žemesnes“.
Ir negalima kaltinti tautybės dėl karo, kurį kariauja ir kuriuo mėgaujasi tikrai ne tauta ir ne tos tautos kalba kalbantys žmonės, o niekaip nenugaištančios rytietiškos imperijos politinė valdžia ir jai tarnaujančios socialinės padugnės.
Ieškoti šiuo atveju kaltų pagal tautinę priklausomybę ir kalbą (kurią kai kas jau norėtų išvis uždrausti) yra tas pats, kas tuo pačiu pagrindu rengti Krištolinės nakties pogromą arba dėl didelio nusikalstamumo Baltimorėje, kurioje dauguma gyventojų – juodaodžiai, apkaltinti vieną rasę.
Michailo Bulgakovo knygos personažas profesorius Preobraženskis į bolševikų aktyvistės pastabą, kad jis nemėgsta proletariato, atsako: „Taip, aš nemėgstu proletariato.“ Būtent proletariato visuomenė, politinė kultūra ir valdžia, kuri tam proletariatui neatstovauja, bet kurią jis šventai palaiko, yra Lenino ir Putino Rusijos kvintesencija. Blogis, už kurį tikrai verta smarkiai nemėgti Rusijos.
Bet šis blogis yra socialinės ir politinės, o ne nacionalinės prigimties. Manyti kitaip – vadinasi, ne tik smarkiai klysti dėl to, kas yra mūsų priešas, bet ir prisidėti prie jo kuriamų nacionalinės neapykantos naratyvų.
