Žinokit, dar nėr dėl ko džiaugtis, perspėja jie. Rusai klastingi. Gali susprogdinti Kachovkos dambą, užlies Chersoną. Iš tokių sužinai tik tiek, kad geografijos pamokose daugybė lietuvių neišmoko skaityti žemėlapių. Aukšti ir žemi Dnipro krantai, kalvos ir įdaubos – ne mums.
Karas yra sunkiai nuspėjamas dalykas. Tai savo antpečių trupmenomis įrodinėja buvęs kanclerės Merkel patarėjas, Bundesvero generolas E.Vadas, likus keliolikai valandų iki Ukrainos dalinių įžengimo į Chersoną tvirtinęs, kad Rusijos grupuotė tokia stipri, jog mūšiai dėl jo vyks kelias savaites.
Tas pats generolas, kuris prieš karą tvirtino, kad Rusijos armija yra tokia moderni, taip gerai parengta, kad paims Kyjivą per kelias dienas. E.Vadas dar yra knygos „Perspektiven nach dem Ukrainekrieg“ bendraautoris (Ukrainos karo perspektyvos).
Karas yra ir nuspėjamas dalykas. Turi vidinę logiką. Grįstą ne tik ir ne tiek (ne)modernia technika, tankų, lėktuvų ir haubicų skaičiumi.
Ne mažiau svarbiu vertybių, kurias itin brutaliai bando primesti agresorius, ir vertybių, kurias gina barbarų užpulti laisvi žmonės, susikirtimu.
Ukrainos išsivadavimo karas nuo trečios dienos vyksta Krymo žingsniu. Svarbiausi karo etapai:
Rusijos blickrygo per tris dienas žlugimas – Rusijos sutriuškinimas prie Kyjivo, Černihivo, Sumų ir Charkivo – didvyriška tris mėnesius trukusi Mariupolio gynyba – Juodosios jūros flagmano „Moskva“ paskandinimas – Gyvačių salos išvadavimas – žaibiška Balaklijos-Iziumo-Kupjansko operacija – Bachmuto gynyba – galingos oro atakos prieš Krymo karo aerodromus ir Sevastopolio karinį uostą – Chersono ir viso dešiniojo Dnipro kranto išlaisvinimo operacija.
Tai dar ne viskas. Nė vienas fuhrerio ultimatumas, nė viena jo žvalgybų dezinformacijos įmetimo ofenzyva nepasiekė tikslo.
Bandymai šantažuoti Vakarus Afrikos badu, paskui atomine bomba, „nešvaria Ukrainos bomba“, vėl atominiu ginklu, grūdų koridoriaus uždarymu, o galiausiai Kachovkos dambos sprogdinimu atsimušė kaip žirniai į sieną. Pasekmių išsigando pats fuhreris Pu – didžiausias XXI a. bailys.
Rusų karo nuostoliai, pirmosiom savaitėm viršiję tūkstantį užmuštų kasdien, vėliau krito ir ilgai laikėsi ties 200-400. Dabar trečia savaitė kasdien vėl arti tūkstančio nukautų. Raketų atsargos senka, pusė kovinių tankų sunaikinta, iš pusiau profesionalios sausumos armijos liko tik istorija.
Fuhrerio viltys, naiviai sietos su rinkimais Prancūzijoje, paskui Italijoje, o dabar dar ir JAV, žlugo. Rusija įrodė esanti neįgali laimėti karo be Vakarų lendlizo ar bent jau Vakarų korporacijų atviro kolaboravimo su Rusijos kariniu pramoniniu kompleksu.
Vakar rusai Ukrainoje vogė skalbiankes, papuošalus ir biusthalterius.
Šiandien ir kunigaikščio Potiomkino kaulai ar usūrinis šuo iš Chersono zoologijos sodo jau gerai. Su tokiomis padugnėmis karo nelaimėsi. Su marodieriais gali tik galutinai paversti Rusiją zoologijos sodu.
Taip, Rusijos žiaurybių ir karo nusikaltimų taurė dar apypilnė. Chersono miestiečių deportacijos ir apiplėšimas, išvežant viską, ką galima pakelti, ir susprogdinant viską, ko orkai nepanešė, tai dar kartą patvirtino.
Ukrainos armija šiame kare lupa Rusijos bandformuotes – kitaip armijos, kur oficialiai kariauja tūkstančiai zekų ir kadyrovcų, nepavadinsi, – o rusų kariškiai, kaip ir dera fašistų ordoms, didžiausius smūgius nukreipia prieš civilius.
Po „Mein Kamph“ saule nieko naujo. Iki karo pabaigos hitlerinės Vokietijos geležinkeliai ešelonams su žydais į mirties lagerius teikė pirmenybę prieš karinius. Putino prioritetai tokie pat – jo įsakymu orkai taikosi į Kyjivo, Nikopolio, Zaporižės, Mikolajivo daugiaaukščius.
Bet civilių žudymas, kaip ir Irano šventeivų perleisti dronai šachidai, net ajatolų vidutinio nuotolio raketos nepakeis karo logikos. Hitlerio neišgelbėjo nei stebuklingas ginklas, nei generolo W.Venko armija, kuri, užuot gynusi pačiuožusį fuhrerį dar porą dienų, su mūšiais prasiveržė iš sovietų fronto ir pasidavė amerikiečiams.
Karštligiški bandymai užpirkti raketų ir artilerijos sviedinių Irane ir Šiaurės Korėjoje liudija tuščius Rusijos arsenalus. Didžiausias Rusijos ikikarinis pranašumas prieš Ukrainą virto jos butelio kakleliu. Apskritai visa baltais KGB siūlais siūta reihsfuhrerio ideologija su SSRS himno grąžinimu, šūkiais nustoti klūpoti ir armijos atgaivinimu eina pragaran mūsų akyse.
Kokie dar ženklai rodo, kad karas vyks Krymo žingsniu?
Iš ekranų dingo Seagalas. Depardieu susirinko šmutkes – uždarė prodiuserių centrą Maskvoje.
Praėjusią savaitę Rusija penkis kartus prašė derybų. Mes dar net nepradėjom, galėjo pridurti Putinas, kai užsienio reikalų viceministras Rudenka pagaliau išvebleno, kad „Rusija nekelia jokių išankstinių reikalavimų deryboms“. Lavrovo kalbainė Zacharova pridūrė: „Rusija pasirengusi derėtis su Ukraina atsižvelgdama į susiklosčiusias realijas.“
Merfio dėsniai, pvz., Katzo dėsnis, kad žmonės ir tautos racionaliai elgsis tik tada, kai nebus kitos išeities, prašosi pildomi. Putino Rusijos dėsnis: kuo smarkiau rusai gauna į skudurus nuo Ukrainos armijos, tuo konstruktyvesni taikos pasiūlymai sklinda iš Kremliaus.
Išvada: derėtis su Rusija dar per anksti. Ukraina ir jos sąjungininkai turi išlaukti, kol vaisius prinoks, iš Bunkerio sklis absoliučiai konstruktyvus į skerdyklą vedamos kiaulės žviegimas.
Nota bene. Žviegimas turi du generatorius. Kuo Bunkeris bus labiau prinokęs išvesti bandformuotes iš visos Ukrainos, tuo daugiau taikos balandėlių varnomis kranks. Orbanas, Muskas, popiežius Pranciškus I, Erdoganas, Berlusconi, Trumpas ir tautinė vatos kareivija žviegs kaip už tėvynę: „Deryyybųųų.“
Jų, kaip ir Ukrainos fanų zyzlių galvose – ta pati pionieriaus Timūro būrio daina: ką sau manot, Rusija leis užimti Krymą, patikėkit, Maskva negali leisti sau pralaimėti ir taip: „Aboooomba.“
Laikas išmokti aksiomą – visi antikariniai lozungai ES ir NATO šalyse šiandien – 100 proc. antiukrainieški. Naudingi tik Putinui.
Agresoriui. Blogiui. Ir dar. Geriau būtų operuoti faktais, ne užkeikimais. Rusija dar ne taip gali pralaimėti. Rusija pralaimėjo Krymo karą. Karą su Japonija. Karą su Lenkija. Karą su Suomija. Su Afganistanu. Su trenksmu prakišo Šaltąjį karą.
Bet Krymo išvadavimas – baisiai sudėtinga karinė operacija? Štai tie, kurie per pastaruosius 166 metus prapylė Krymo kampanijas: caras Nikolajus I (1856), baltųjų generolas Vrangelis (1920), Raudonoji armija (1942) ir Vermachtas (1944).
Kuo tos armijos buvo blogesnės už Putino driskių čmobikų armiją? Visos šios armijos, įskaitant net ir Raudonąją, buvo geresnės, labiau motyvuotos nei čmobikai, per dalinę mobilizaciją dalinio fuhrerio pasiųsti žudyti dalinės valstybės su dalinėmis sienomis ir vertybėmis vardu.
Karas vyks Krymo krabo (Pachygrapsus marmoratus) žingsniu. Per lėtai? Greitai tik katės dauginasi. Išsisaugokite vakaro vaizdą iš išlaisvinto Chersono: laužas, šokiai, Ukrainos himnas. Pilnatis. Iš administracijos pastato balkono šypsosi generolas V.Zalužnas. Taip šypsosi laisvė.
