Nepaprasta istorija vienas iš fondo įkūrėjų Ričardas Tverijonas pasidalijo savo „Facebook“ profilyje. „Pastaruoju metu atrodo, jog mūsų visų ryžtas eiti su Ukraina iki pergalės – kažkur pakelėj pritūpė atsipūsti. Ir neskuba atsistoti – gi pastarąja atkarpą įveikė tarsi sprintą palydėti triumfo trimitų. Taip, matau pergalingos masinės „Bayraktaro“ pirkimo akcijos šalutinį efektą, su kuriuo dabar susiduria visi renkantys paramą.
Na, bet ne tik apie paramą kalbėti reikėtų. Lygiai tas pats jaučiama ir logistikoje, sprendžiant popierizmo ir kitus vadybinius klausimus. Visame kame. Nuovargis ir apatija sparčiai auga visur. Tai žiauriai vargina ir tuos, kurie dar tęsia, nes energijos reikia trigubai daugiau. Ir nemeluosiu – man jau sukosi mintis – gal viskas? Gal dėti tašką? Gal jau savo misiją atlikau? Ir bam – vakar nutinka kai kas netikėto“, – rašė jis.
Vyrą maloniai nustebino ne tik solidi į fondo sąskaitą paaukota suma, o ir pačios aukotojos tapatybė. Netrukus paaiškėjo, kad tai – iki šiol vyriausia fondo rėmėja. „Gavome į „Pagalba Ukrainai“ sąskaitą 100 Eur paramą iš Nijolės Bražėnaitės. Negaliu jos pritaginti, nes jai 98-eri. Ir tai jai dideli pinigai. Pavedimą Nijolė padarė ne pati – kaip sakė: akys silpnos, tai nesugebėtų per kompiuterį įžiūrėti. Čia padėjo Laima Vincė.
Nijolė – vyriausia mūsų fondo rėmėja ir nuo šiol man – atsibusti pritūpusius pailsėti kviečianti močiutė-šauklys. Ji – Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto žmona. Nijolė labai gerai žino, ką reiškia kova, pavojus, baimė, mirtis. Tą ji matė iš labai arti. Kaip ir tuos, kurie Lietuvos kovoje kėlėsi vėl ir vėl ir darė tai, ką reikėjo daryti.
Nijolė visa širdimi palaiko Ukrainą. Kitaip ir nepaaiškinsi jos santaupų dovanos, kurią ji skiria nepažįstamų žmonių gyvybėms Ukrainoje išsaugoti, užuot leidusi savo pačios trapiai sveikatai tausoti“, – įraše džiaugėsi R. Tverijonas.
Pasidalijęs įkvepiančia istorija R. Tverijonas priminė fondo sąskaitos rekvizitus:
VšĮ „Pagalba Ukrainai“
Įmonės kodas: 306032641
Sąskaitos numeris: LT767300010171357045
Arba „PayPal“ neringa@wearemarketing.lt
Pagalbą teikia nuo pirmų dienų
Paramos fondą „Pagalba Ukrainai“ vos tik karui prasidėjus įkūrė trys bendraminčiai: Jurgita Kveselaitė, Neringa Petrauskaitė ir R. Tverijonas. Ukrainai bičiuliai padeda iš asmeninės iniciatyvos, tiksliai pasidalinę tam tikrus darbus. R. Tverijonas atsakingas už kontaktus Ukrainoje, logistiką ir pagalbos pagal poreikį pristatymą į vietą. J. Kveselaitė rūpinasi finansais ir tiekimo grandine Lietuvoje. O marketingo specialistė N. Petrauskaitė užsiima fondo viešinimu.
Savo veiklą trijulė pradėjo nieko nelaukusi, jau pirmą dieną po karo pradžios. Fondo pagalba – tikslinė, parama be jokių tarpininkų vežama tiesiai į frontą, o jei reikia – tiesiai į ligonines, pavyzdžiui, vaikams, kurie serga vėžiu.
„Supratom, kad turim padėti Ukrainai ją remdami visomis savo išgalėmis. Taigi 25 d. pradėjome rinkti paramą, o 26 d. jau išvažiavo pirmasis autobusiukas, pilnas humanitarinės pagalbos – maisto, miegmaišių, generatorių, maisto, termo kilimėlių, vaistų, turniketų – to, ko gali prireikti nuo karo bėgantiems žmonėms. Tąkart autobusiuką su savo draugais nuvairavau pats. Tai tokia buvo pati pradžių pradžia“, – pasakojo R. Tverijonas.
Po to dar sekė kelios siuntos, po vieną kas savaitę. Kiekvieną siuntą sudarydavo du–trys autobusiukai. Taip pat Ukrainą pasiekė lietuvių suremontuoti greitosios pagalbos automobiliai, daugybė palapinių, miegmaišių, kilimėlių, neperšaunamų liemenių, apsauginių šalmų, pirštinių, kareiviams skirtų rūbų, vardijo vienas iš fondo įkūrėjų.
R. Tverijonas džiaugiasi, kad fondas ryškiai matomas ir dėl to sulaukia tautiečių paramos, tačiau pastebi, kad entuziazmas remti Ukrainą blėsta. „Viskas, kas tęsiasi ilgesnį laiką, praranda interesą. Nepaisant to, kad kalbame apie karą ir žmonių gyvybes. Taip jau yra“, – kalbėjo jis.
Šiandien karo alinamai šaliai labiausiai trūksta medikamentų ir transporto priemonių. Surasti ir nupirkti pastaruosius – bene sunkiausias uždavinys. „Reikia visureigių, pikapų, autobusų – tokių transporto priemonių, kurios suteiktų mobilumo, padėtų gabenti sužeistuosius, kareivius, evakuoti pabėgėlius. Pastarąjį mėnesį mes tuo ir užsiimame – ieškom automobilių ir siunčiame juos į Ukrainą. Situacija sudėtinga, nes Lietuvoje tokių transporto priemonių tiesiog nebėra pirkti, kitur Europoje situacija panaši – labai sudėtinga rasti arba labai didelės kainos, – pasakojo R. Tverijonas. – Dabar daugiausia automobilių superkame šiauriniuose Norvegijos regionuose, kur visureigiai yra kasdienė transporto priemonė. Žinoma, ten labai brangu, bet tiesiog nėra kito pasirinkimo. Dar stengiamės jų surasti Didžiojoje Britanijoje, ten jie kainuoja pigiau. Nusipirkę perdažome maskuojamomis spalvomis, patikriname, kad būtų techniškai tvarkingos, ir išsiunčiame į Ukrainą.“
Žmonių palaikymas, sakė jis, neleidžia sustoti, tačiau jo norėtųsi dar daugiau. „Žinau, ką darysiu aš. Dar ne laikas pakelėj rymoti. Taško nededu. Laukia daugybė darbų. Va dar pora automobilių laukia kelionės Marijampolėje. Dar keli rezervuoti Airijoje ir vos apmokėti taip pat trauks į Lietuvą. Pas draugą garaže jau suguldytos sertifikuotos plokštės šarvuotoms liemenėms – jas reikia išvežti asap. Dar ieškome šio to, kuo tuos automobilius norėtume pakrauti – jų salonai niekada nebūna tušti. Tęsiu toliau. Kviečiu ir jus!“ – padėti kovojančiai Ukrainai ragino R. Tverijonas.
