Per migrantų krizę jo vadovaujamiems pasieniečiams teko susidurti su keisčiausiais bandymais iškreipti realybę. Keletas įvykių įstrigo ilgam.
„Vienas toks atvejis, mūsų patrulis eina miškingoje vietovėje. Tiesiai iš miško išeina vyras be batų, prieina, pateikia dokumentus, išsiaiškinam, kad jis kubietis, – sako Ž. Vaikasas ir perpasakoja atvykėlio ir pasieniečių pokalbį. – Kas nutiko? Ai, baltarusiai mane primušė. O kur tu eini? Tai eisiu atgal.
Jis apsisuka, eina atgal į Baltarusiją. Staiga iššoka iš krūmų baltarusiai su skydais ir reporteris su kamera. Jie jau pasiruošę, jiems tik reikėjo to vaizdo, kai jis grįžta nuo mūsų. Iškart jį kalbina į mikrofoną. Mūsų pareigūnai stovėjo šalia, viską girdi ir supranta, nes kalba rusiškai. Kas čia vyko? Kas tave primušė? Sako va, va jie. Ai, ne jie, kiti. Toks reportažas po to leidžiama per jų kanalus.“
Prižiūrimas Baltarusijos pasieniečių
Dar vienas panašus veikėjas, Muhamedu iš Sirijos prisistatęs vyras, kelis metus gyvenęs Maskvoje, todėl puikiai kalbantis rusiškai. Jis ne vieną dieną įeidavo į Lietuvą, o tada žingsniuodavo palei sieną su Baltarusiją, lydimas ir stebimas šios šalies pasieniečių. Naktimis pastarieji jį kažkur išsiveždavo, o dieną vėl parveždavo tęsti žygio.
Vėliau šį veikėją Šalčininkų pasieniečiai pamatė per Baltarusijos televiziją, čia jis skundėsi, esą lietuviai su juo blogai elgiasi, skriaudžia bei naudoja jėgą.
„Pradžioje mes nesupratome, kad čia provokatorius. Jis įžengia metrą į Lietuvą ir eina palei sienos liniją. Jei mūsų pareigūnai prieina, jis atsitraukia į Baltarusiją. Naktį jį baltarusiai išveža, pamaitina, – pasakojo Ž. Vaikasas. – Turėjau įtarimų, kad jis dar ir būdavo apdorojamas kažkuo, ar narkotikais, ar vaistais, bet buvo toks aktyvus.“
Užkardos vadas po kelių dienų nusprendė pats nueiti ir pasikalbėti su šiuo keistu migrantu, nuolat figūruojančiu baltarusiškoje propagandoje. Šis susidūrimas užfiksuotas vaizdo įraše.
„Klausiu jo, ar reikia greitosios, jis sako, ne, aš dar ir pašokinėti galiu, aš gerai jaučiuosi. Kiek būsi čia? Kiek norėsiu, tiek būsiu, gal mirsiu, gal nenumirsiu“, – pokalbį su migrantu prisiminė Ž. Vaikasas.
Panašių istorijų apstu. Vienas naujesnių atvejų nufilmuotas lapkritį. Ž. Vaikasas parodo vaizdo įrašą, kuriame matoma, kaip keliolika užsieniečių kerta Lietuvos sieną, tačiau noru eiti į šalies akivaizdžiai nedega ir stoviniuoja pasienyje.
Netrukus kadre pasirodo 20 riaušių malšinimo ekipuote apsirengusių baltarusių, kurie atstatę skydus neleidžia migrantams nei pagalvoti apie grįžimą ten iš kur jie atėjo.
„O tada šiuos vaizdus per televiziją jie pateikia, kad tai mes migrantus išstūminėjame, o jie tik neįsileidžia“, – sako užkardos vadas.
Keičiasi vietinių požiūris
Anot Ž. Vaikaso, atlaikyti tokį informacinį karą nėra paprasta. Tačiau jis pastebi ir vieną įdomų pokytį – vietiniai Dieveniškių kilpos gyventojai, kurie žiūri daugiausiai rusišką televiziją, tampa vis atsparesni propagandai.
„Kai buvo palydovinės lėkštės ir antenos, tai matydavome, kad į tą pusę visada nusuktos, – pasakoja pašnekovas ir parodo Baltarusijos link. – Bet dabar jie mato, kas čia vyksta ir mato, kad ten rodoma visiškai kitaip. Tai tas požiūris keičiasi.“
Jis pastebi ir daugiau pokyčių gyventojų mąstyme, dabar pasieniečiai išgirsta net padėkų, kai anksčiau į juos buvo žiūrima kaip į priešus, kadangi pagrindinis jų darbas būdavo gaudyti kontrabandininkus.
„Kontrabandai yra pakankamai aukštas tolerancijos lygis. Toks požiūris, kad jie juk ne kažką žudo. Kaip ir ne visai nusikaltimas. O tuo dar užsiima klasiokas, giminaitis, pažįstamo pažįstamas, todėl tolerancija vietinių yra. Ir tuo pačiu neigiamas žiūrėjimas į mus, nes mes juos gaudom. O dabar, kai prasidėjo nelegali migracija, net keista. Moteris eina, sako, ačiū, kad mus saugot. Vietiniai gyventojai pradėjo į mus kitaip žiūrėti“, – sako užkardos vadas.
Per migrantų krizę išaugusį pasitikėjimą pasieniečiais rodo ir apklausos. Valstybės sienos apsaugos tarnyba pasitiki daugiau nei pusė lietuvių, tai – rekordinis skaičius.
