Dar daugiau migrantų įstrigo košmare prie Lenkijos sienos. Keli žingsniai atgal – įspėjamieji baltarusių šūviai virš galvos. Žingsnis pirmyn – spygliuotos vielos, ašarinės dujos ir apsigręžti reikalaujantys ginkluoti lenkų pasieniečiai. Kažkur toli už horizonto – geidžiama Vokietija, priglaudusi bei dosniai aprūpinusi ne vieną giminaitį ir kaimyną.
Prisipažinsiu, man šitų naivių ir drauge agresyvių žmonių nuoširdžiai gaila. Iš tos kelių tūkstančių migrantų minios, kuri dabar stato palapines ir kuria laužus Baltarusijos pasienyje su Lenkija, gal tik keliems kažkokiu būdu pavyks rasti kelią į Vakarus.
Lenkija jų neįsileidžia ir neįsileis bet kokia kaina, nes supranta, kad atvėrus sieną vienai grupei, keliauti pakils milijonai iš visų skurdžių Trečiojo pasaulio pakraščių. Baltarusijos pasieniečiai ir KGB neleis jiems grįžti į šalies gilumą. Po kelių dienų ar savaitės prasidės mirtys nuo šalčio ir bado. Gyvi grįš namo vos vienas kitas.
Paradoksalu, bet šios aukos nebus beprasmės. Tačiau tik su viena sąlyga: žinios apie jų nelaimę turi pasklisti kuo plačiau ir pasiekti tuos kraštus, iš kur jie atkeliavo, kur jų tautiečiai dabar svarsto, ar tikrai verta užsakinėti lėktuvo bilietus į Minską.
Irako Kurdistanas tikrai nėra klestintis kraštas, bet karas ten jau pasibaigęs, kurdai turi plačią autonomiją nuo centrinės šalies valdžios, už savo tautybę nėra masiškai žudomi ar persekiojami. Žinia turi būti aiški, kad skurdus dabartinis jų gyvenimas vis tiek geriau už mirtį nuo šalčio Baltarusijoje. Kelio į Vakarų Europos rojų per Lenkiją, Lietuvą ir Latviją nėra. Bus tik nepažymėti kapai nesvetingos girios tankumyne arba pavasarį iš po tirpstančio sniego pasirodysiančios vilkų apgraužtos galūnės.
Čia ne Vakarai, čia jie nesulauks jokios užuojautos. Šitos šalys sukurtos ant dešimčių kartų kaulų, šita žemė sugėrė tiek kraujo, kad sentimentų jau nejaučia.
Net prieš kameras demonstruojamos vaikų ašaros – tikros ar suvaidintos pripūtus į akis dūmų – jos negraudina. Mes juk savus vaikus mėtom į šulinius. Mūsų seneliai savo kaimynus guldė į žvyrduobes arba varė į gyvulinius tremties vagonus ir iki gyvenimo pabaigos apie tai tylėjo. Bėkit iš čia, kvailiai, atgal į Gardiną ir Minską, bandykite grįžti namo ir papasakokite, kokie beširdžiai žmonės, tūkstantį metų išskersdavę visus nekviestus svečius, čia gyvena.
Net jei pirmoji žinia apie Baltarusijos pasienyje mirusį keturiolikmetį kurdą yra melaginga, tokių naujienų bus daug. Tik mums reikėtų aiškiau komunikuoti, kad būtent Baltarusija yra atsakinga už jos teritorijoje jos pareigūnų žudomus žmones, patekusius ten su legaliai išduotomis vizomis. Net jeigu nužudo ne šūviais į galvą, o šalčiu, suvarę į atokų miškelį prie pasienio tvoros ir neleisdami iš ten pasitraukti. Neabejoju, kad tokie nusikaltėliai ir ypač nusikaltimų organizatoriai sulauks tarptautinio teismo.
Šiandien vykdantieji nusikalstamus apsišaukėlio Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos įsakymus pasieniečiai ir karininkai dar nesupranta, kad teismo diena jau labai arti, o besiblaškantis uzurpatorius savo pagiežingomis kalbomis tik dar labiau ją artina.
Baltarusijos opozicijos atstovas Pavelas Latuška teigia, kad šios šalies KGB parengti teroristai ketina apšaudyti Lenkijos pasieniečius. Nuo šių metų birželio Vitebsko srityje parengtos dvi teroristinės grupės, sudarytos iš kovinės patirties turinčių irakiečių ir afganų. Spalį Baltarusijos gynybos ministerijos kariniai transporto orlaiviai „IL-76“ skrido į Tadžikistano Aini karinį oro uostą ir specialiai atgabeno į Baltarusiją trofėjinius sovietų ir amerikiečių ginklus iš Afganistano, kurie bus panaudoti provokacijai pasienyje.
Jeigu Kremliuje priimtas sprendimas prisijungti Baltarusiją greituoju būdu, nelaukiant trečią dešimtmetį trunkančio sąjunginės valstybės kūrimo pabaigos, tai geriausia padaryti per A. Lukašenkos įvėlimą į nedidelį karą su kaimynais. O paskui įvesti Rusijos „taikdarius“. Jei pasiseks, iškart gauti ir Suvalkų koridorių, kad Karaliaučiaus sritis neliktų izoliuota sala, o jei tai nepavyktų, užteks ir Baltarusijos.
Isterikuojančio Baltarusijos diktatoriaus fone Vladimiras Putinas Vakarams jau neatrodo toks toksiškas, koks buvo iškart po Krymo užgrobimo. Nors Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis migrantų antplūdžio organizatoriumi viešai pavadino ne tik A. Lukašenką, bet ir V. Putiną, iš valdžios besitraukianti Vokietijos premjerė Angela Merkel jau spėjo šiam paskambinti paprašyti pagalbos.
Rusams kyla vis daugiau klausimų, kodėl provincijos ligoninėse nuo palatų ir operacinių lubų ant pacientų ir gydytojų galvų byra tinkas, bet šalis gali sau leisti finansuoti beviltišką A. Lukašenkos diktatūrą? Kodėl visi V. Putino draugai pasaulyje yra arba komiški tironai, arba tik jo vieno įsivaizduojamos šalys, kurių nėra nė viename normaliame žemėlapyje: Padniestrė, Doneckas, Luhanskas, Abchazija, Šiaurės Osetija?
A. Lukašenkai iki šiol pavykdavo įtikinti Kremlių, kad likę be jo kietos rankos baltarusiai kaip mat nusigręš nuo Rusijos ir paskui ukrainiečius patrauks į Europos Sąjungą bei NATO.
O tada ateis eilė permainoms pačioje Rusijoje. Tačiau šią savaitę, pagrasindamas nukirsti rusiškų dujų tranzitą į Vokietiją, kartofelfiureris turbūt nė nesuvokė, kad peržengė dar vieną ribą. Nes už tokius „Gazprom“ nuostolius Kremliaus agentai jam kaip mat tarpvietę „novičioku“ išteptų arba suorganizuotų rūmų perversmą.
