Tapytojas Simonas Gutauskas: galima būti moderniu, gudriu, bet viduje meluoji pats sau

Sostinės Pylimo galerijoje savo tapybos darbų parodą atidaręs Simonas Gutauskas kalbėdamas apie kūrybinius pokyčius pastebėjo labiau „einantis į sakralumą“. „Nesiplėšau, nesidraskau, ne taip, kaip tie, kurie paima didelį penzelį ir bando nustebint pasaulį. Juokingai atrodo tie, kurie verčiasi per galvą, rodo neapykantą drobei – plėšo, drasko, su ja kovoja, man tai svetima. Jeigu pasižiūrėtume rimtų meistrų darbų Paryžiaus Orsė muziejuje (Musee d'Orsay) pamatytume, su kokia atsakomybe ir kokia meile viskas atlikta – kiekvienas dažiukas, spalvytė... Nėra to chamizmo, neva „et, man viskas galima, apversiu pasaulį“. Čia nebrandumas. Einu visai į kitą pusę, ne blatnumo. Pridaužyt, prilaužyt – šitie dalykai visiškai neužpildo žmogaus sielos. Galima būti moderniu, gudriu, bet viduje meluoji pats sau. Supratęs tą apgavystę ir iliuziją (kurios daug kas taip ir neįsisavina net po 60-ies, dar vis taškosi) keliauju tik į gylį.

Liks tik tos vertybės, kurios nekinta

„Kuo arčiau dieviškumo, tuo arčiau tiesos esi. Pasaulyje šiandien daug erzelio, neapykantos, destrukcijos, atseit viską keisime, griausime, kažką kursim... Bet šitas traukinys nuvažiuos, liks tik tos vertybės, kurios nekinta“, – įsitikinęs tapytojas, kurio kūryboje ryškus simbolistinis pasaulėvaizdis.

Pasibaigus karantinui dažnas menininkas tikino, kad jų netgi pats griežčiausias užsidarymas nepaveikė – esą dirbtuvėse joks aplinkinis triukšmas kūrybinių minčių neblaško.

„Kažkiek veikia, bet vis tiek – lieki vienas pats su savimi, su Aukščiausiuoju, kuris vedžioja tavo ranką. Tuo metu niekas tau neegzistuoja, esi prie drobės ir viskas. Bet jeigu dairaisi per langą ir žiūri į mobilų telefoną kas dvi sekundes, žinoma, susijaudinsi. Kokio nors vakserio ar antivakserio vibracijos persiduoda ir drobei“, – juokavo kūrėjas.

Pasakodamas apie kūrybinį procesą S. Gutauskas tikino, kad jam nepavyksta dirbti nustatytomis valandomis, kaip tai darė belgų dailininkas siurrealistas Rene Magritte: „Aš turiu pamatyti viziją, užsidegti, kol ją matau, galiu dirbti iki nukritimo. O vėliau jau išryškėja ir atspindžiai, ir Dievo šviesa, ir aukštybių tyla. Kai dirbu – esu kaip transe.“

S. Gutauskas pastebėjo paradoksą – susidomėjimas paveikslais per karantiną išaugo. „Tuo laiku buvo didžiausias susidomėjimas. Buvo tokių žmonių, kurie sakė: „Neturėjau ką veikt, pamaniau, paveikslus pasižiūrėsiu“, buvo ir tokių, kurie negalėdami niekur išvažiuoti sumanydavo apsišviesti. Pokyčius padiktavo laikas – norėdami jį užpildyti žmonės ėmė skaityti daugiau knygų, klausytis rimtos muzikos, lįsti į gylį. Kai daug pagundų, tai lekia iš vieno Lietuvos galo į kitą: tai Nidoj, tai Palangoje, tai Druskininkuose, nuskrenda į Graikiją, o iš jos – į Pietų Afriką. Tiesiog nėra kada apie ką nors kitą pagalvoti, tik apie tai, ar įkrito pinigai. Ratas toks. Tad tas laikas, kai žmonės negalėjo trintis pilvais baruose susiglaudę, buvo man geras – atsirado žmonių, kurie pradėjo rinkti meno kūrinių kolekcijas, supratę, kad technologijos sielos nepamaitins“, – pozityvius pokyčius įžvelgė tapytojas.

Turi būti paslaptis ir raktas ją atrakinti

Tapytojo kurtuose peizažuose gamtos simboliai atvaizduoja nenumaldomus likimo dėsnius. S. Gutauskas neslepia – visą gyvenimą buvęs jautrus gamtai. „Daug laiko praleisdavau su tėčiu žvejodamas – po aštuonias, dešimt valandų, ir vienui vienas prie Merkio. Visa tai kaupiasi, įgauna svorį, iš to vėliau gali gimti menai. Matymas su metais darosi dar kitoks, bet tas žvilgsnis į gamtą išlieka. Kaip žėri mūsų stebuklinga jūra sidabriniais perliukais! Atrandi dar subtilesnių dalykų, kurių jaunystėje nepamatydavai“, – kalbėjo autorius, savo kūrinių nuotaikas atskleidžiantis per šviesą.

S. Gutausko tėvas – garsus tapytojas, rašytojas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Leonardas Gutauskas. Su pasvarstymu, kad per genus, matyt, atėjęs panašus jautrus kūrybinis pajautimas, sutiko tik iš dalies. „Lengviausia apibūdint, tokį štampą dauguma pasidarę – kaip tėvas. Tačiau kūryboje nieko bendro – esu padaręs daug vitražų. Ir tas stiklo žėrėjimas atsispindi paveiksluose – atrodo šviečia ne dažai, o kaip per stikliuką, kai šis įgauna šviesos. Tėvukas yra sukūręs daug darbų biblijinėmis, krikšioniškomis temomis – į kitą pusę, – konstatavo S. Gutauskas. – Aišku, kraujas tas pats. Kai tėvukas buvo įgalesnis, pasikalbėdavome. Jis palaiko, sakė, kad tokios šviesos ir tolių peizažuose lietuvių tapyboje mažai, nebent prieškarinių autorių kūryboje. Nelengva kurti nekomercinius paveikslus, čia turi būti paslaptis ir raktas ją atrakinti. Kas moka skaityti – mano paveiksluose atranda daug metaforų, filosofijos, kažką sau artimo, brangaus, paslėptų klodų. Tai, kas pažadina tauriausius jausmus.“

Parodos autorius S. Gutauskas gimė 1965 m. Vilniuje. Mokėsi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, 1990 m. baigė Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios tapybos fakulteto vitražo studijas. Nuo 1999 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

S. Gutausko paroda Pylimo galerijoje veiks iki rugsėjo 25 d.