Krepšinis. Kalbama, kad Lietuvoje tai antroji religija. Kaip sakoma, „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“. Finišuoja ir 2020–2021 metų LKL sezonas. Jau turime ir čempioną. Čia banaliai nieko naujo. Kaip Dievas vienas, taip ir čempionas LKL vienas. Beliko tik trečia ir ketvirta vietos nepadalintos.
Sunkūs buvo metai ir taip nelengvai gyvenantiems LKL klubams. Neapsieita be pakilimų ir nuosmukių, neįgyvendintų planų, kritikos lavinų. Juk kiekvienas lietuvis nusimano apie krepšinį. Visi esame specialistai, turime šimtus patarimų, mokame pažerti kritikos žaidėjams, treneriams ar klubų vadovams. Tokie tai mes, manome, kad viską padarytume daug geriau.
Iš tiesų, norėčiau nulenkti galvą prieš tuos žmones, kurie darbuojasi krepšinio klubuose, stengiasi suburti komandas, atiduoda visas jėgas, kad bent kažkoks krepšinis Lietuvoje būtų. Aišku, ne viskas sekasi, ne viskas pavyksta. Juk, kad žaistum krepšinį aukštu lygiu, nepakanka krepšinio kamuolio, dviejų krepšinio lankų ir dešimties aikštelėje bėgiojančių berniukų.
