„Jei pažiūrėtume į Konstituciją, tai prezidentas atstovauja Lietuvos valstybei, jis sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Vadinasi, užsienio politikos formavimas yra vykdomosios valdžios reikalas. Prezidentas ir Vyriausybė – vykdomoji valdžia“, – „Delfi TV“ laidoje „Faktai ir nuomonės“ aiškino V. Sinkevičius.
„Ar galima nustatyti, kad jei sprendžiami socialiniai, ekonominiai klausimai, tai vyksta ministras pirmininkas? Ne, negalima, nes prezidento įgaliojimai atstovauti Lietuvai, vykdyti, formuoti užsienio politiką yra įtvirtinti Konstitucijoje. Jeigu norėtume suvaržyti šiuos prezidento įgaliojimus ir pasakyti, kad tam tikrais atvejais vyksta ministras pirmininkas, reikia keisti Konstituciją. Ir kito būdo čia nėra“, – sakė profesorius.
Bet, pabrėžė jis, Konstitucija nedraudžia rasti politinį susitarimą, kas geriau gali atstovauti Lietuvos interesus tam tikrais atvejais: „Jeigu prezidentas ir Vyriausybė susitartų, nematau čia jokios problemos. Galima išspręsti tą dalyką ir be Konstitucijos keitimo.“
Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis teigia, kad panašių bandymų susitarti jau buvo.
„Premjerė porą kartų bandė šį klausimą aptarti su prezidentu Nausėda, atsakymas yra labai negatyvus. Antradienį visą dieną kalbėjausi su įvairiais politikais ir klausiau, ar tai normalu, kad prezidentas nesitaria aukščiausios politikos strategijos klausimais su tautos išrinkta Vyriausybe. Tai nėra normalu. Todėl aš prašau prezidento gerbti mūsų politinės kultūros tradicijas, ypač užsienio politikoje, kur vienas lauke nebūsi karys“, – kalbėjo Seimo narys.
„Net ir užsienio politikoje prezidentas negali vienasmeniškai veikti, jis veikia kartu su Vyriausybe. Ar prezidentas tarėsi su premjere prieš vykdamas į Porto socialinių reikalų viršūnių susitikimą, kuris yra išimtinai Vyriausybės kompetencijoje: atskirtis, nedarbas, skurdo mažinimas… Ar prezidentas tarsis su premjere prieš vykdamas į kitą viršūnių susitikimą, kur bus labai jautrios derybos dėl klimato kaitos?“ – klausė jis.
Pavilionis: tai jokiu būdu ne užsienio politikos klausimai
Ž. Pavilionis įsitikinęs, kad jeigu ginčas persikeltų į Konstitucinį Teismą, jo sprendimas nebūtų palankus prezidentui, kaip jau įvyko kai kuriose kitose valstybėse.
„Konstituciniame akte, kai stojome [į ES] 2004 metais, yra aiškiai pasakyta, kad šiais klausimais Seimas skiria mandatus būtent Vyriausybės atstovams, ne prezidentui“, – sakė Ž. Pavilionis.
„Aš 16 metų pats derėjausi dėl stojimo sutarties. Yra trys ramsčiai, užsienio ir saugumo politika yra vadinamasis antrasis ramstis, kuris nėra virš nacionalinės kompetencijos, mes turime tam veto teisę, tam yra atskiras komitetas. Tačiau kodėl mes visur kuriame Europos komitetus? Nes tai yra bendroji kompetencija, viršnacionalinė, kuri jokiu būdu nepriklauso užsienio politikos klausimams. Tai yra du skirtingi dalykai“, – aiškino Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas.
Tuo metu profesoriaus V. Sinkevičiaus teigimu, Konstitucijoje užsienio politika suprantama plačiąja prasme, o Seimo komitetas, atkreipė dėmesį jis, tikrai negali pasirinkti, ką siųsti į Briuselį.
„Aš suprantu, kad užsienio politika nėra tik santykiai su valstybėmis, kurios yra už Europos Sąjungos ribų. Kai buvo rašoma Konstitucija, užsienio politika buvo suprantama plačiąja prasme – bet kokie santykiai su kitomis valstybėmis. Šiuo atveju Konstitucija yra aiškiai prezidento pusėje ir bet kokie mėginimai įstatymais, komitetų, Vyriausybės nutarimais suvaržyti jo įgaliojimus, būtų antikonstitucinis veiksmas“, – sakė profesorius.
„Komitetas gali išreikšti Seimo poziciją, nuomonę tam tikrais klausimais, gali siūlyti ką nori, bet negali ką nori siųsti į Briuselį. <…> Konstitucija nesuteikia jokiam komitetui įgaliojimų teikti kam nors mandatus. Todėl galvoti, kad jūs kažkam suteikiate įgaliojimus, yra akivaizdus nesiskaitymas su Konstitucija. Seimas užsienio politikoje turi vienintelį svertą – jis ratifikuoja tarptautines sutartis ir daugiau nieko“, – laidoje „Faktai ir nuomonės“ pabrėžė jis.
