Nuo vieno mito prie kito. Mes kitaip negalime?
Šiandien mažai kas iš mūsų beprisimena, kaip buvo „sukonstruota“ bei funkcionavo (matomi bei nematomi politiniai, ideologiniai bei ekonominiai svertai) ta sovietinė santvarka. O dalis visuomenės, ypač kuri gimė prieš ar po 1990-ųjų, jos jau visiškai nežino. Taip, mes buvome okupuoti ir inkorporuoti į SSRS sudėtį, Stalinui susitarus su Hitlerio Vokietija. Beje, kitoms Vakarų valstybėms šį tarptautinės teisės pažeidimą tylutėliai tik stebint. Ir jau 30 metų, kaip nebėra ir tos valstybės, JAV prezidento Reigano gana taikliai pavadinta „blogio imperija“. Dabar net ir Rusijoje egzistuoja kapitalizmas. Tiesa, su tam tikrais Auksinės ordos atgarsiais: 80 proc. visų tos valstybės pinigų „sukasi“ Maskvoje. Kaip ir Aukso ordos laikais: svarbiausios to meto vertybės (auksas, sidabras ir etc.) buvo laikoma tik baltojoje chano palapinėje...
Toks pat mitas yra ir daugumos garbinama laisvoji rinka. Ilgą laiką buvo teigiama, kad ji išsprendžia visas problemas. Deja, gyvenimas parodė, kad tai tik fikcija, įvyniota į saldainių popierėlį. Nes jeigu ji spręstų visas problemas, tai mūsų algos nebūtų trečios pagal mažumą iš galo visoje ES. Po mūsų-tik Rumunija ir Bulgarija. Bet juk Balkanai visada Europos neturtingųjų užkampis. O mes juk-kone šalia turtingųjų skandinavų. Tad kodėl taip yra? Deja, mūsų politikai-ir kairieji, ir dešinieji-kaip susitarę dėl to tyli... paanalizuoti ir objektyviai tai įvertinti.
A. Matulevičiui teko gimti ir pusę gyvenimo praleisti sovietinėje sistemoje. Taip, sutinka pašnekovas, tai nebuvo nei socializmas, nei kapitalizmas. Tai buvo kažkokia surogatinė administracinė –biurokratinė valstybė. Galbūt teisus filosofas B. Genzelis, minėtą santvarką pavadinęs valstybiniu feodalizmu. Kai visagalis „feodalas“ tos visagalės komunistų partijos asmenyje atlikinėjo kokius tik nori eksperimentus, juos pridengdamas tos partijos nutarimais bei figos lapeliais-įstatymais. Taip, laisvės ir laisvo judėjimo iš/į tos šalies tikrai nebuvo. Bet net darbininkas, triūsiantis įmonėje uždirbdavo tiek, kad jam užteko pavalgyti, apsirengti, vaikus išleisti į mokslus ir dar nuvažiuoti vasarą porai savaičių į Palangą. Suprantama, didžioji dauguma rengėsi ne vakarietiškai, o sovietiškai. Tačiau nors mūsų parduotuvėse maisto buvo, bet jo asortimentas buvo negausus. Tiesa, Lietuvoje bent su maistu dar buvo visai pakenčiama – ypač jei lygintume su visa Sovietų Sąjunga; net pas kaimynus latvius su maisto produktų pasirinkimu anuomet buvo kukliau. Tačiau ir pas mus maisto parduotuvės ištuštėjo, kaip nekeista, jau paskutiniais sovietmečio metais, vykstant M. Gorbačiovo vykdytai labai jau chaotiškai „perestroikai“. Mat dabar nedaug kas beprisimena, kad tai būtent jis reanimavo kapitalizmą Sovietų Sąjungoje – dar 1986 metais leido kurtis koperatyvams. Arba – privačioms įmonėms su savo antspaudu bei sąskaita banke. Taip pas dalį žmonių labai greitai atsirado daugiau (ir grynųjų) pinigų, tai šie kapitalizmo pradininkai ir šlavė nuo prekystalių, ką tik sugebėjo.
Savo pasakojimo įžangoje A. Matulevičius dar nori paminėti kai kurių Vakarų ekonomistų plačiai platinamą tezę, kad sovietyne prekių trūko todėl, kad algos buvo mokamos per didelės ir todėl pas žmones susikaupė piniginių lėšų atsargos. Ne, mano pašnekovas, anuomet algos (kaip ir dabar, beje) galėjo būti žymiai didesnės. O pinigų – ir ypač grynųjų – dalis gyventojų turėjo daugiau todėl, kad sovietyne visada (net ir Stalino laikais) egzistavo šešėlinė ekonomika. Dabar ji rafinuotesnė ir labiau išplėtota. O tada buvo gan primityvi: pavogei-pardavei; išauginai-pardavei; garaže pagaminai-pardavei. Tiesa, kiekviename SSRS regione ji turėjo savo specifiką: pvz., Armėnijoje kone atvirai funkcionavo privatūs avalynės fabrikai, Gruzijoje klestėjo pogrindinė juvelyrikos pramonė ir t.t. Lietuvoje tokių neapskaitytų piniginių lėšų žmonės užsidirbdavo žymiai kukliau, nei milijonus jau tada „kalę“ kaukaziečiai ar azijiečiai. Tradiciškai, kas gyveno kaime – gerokai prisidurdavo iš priesodybinio ūkio. O miestuose, kas galėdavo (ir turėdavo tam potraukį) – užsiimdami namudine gamyba (paprastai garažuose ar rūsiuose): siuvo, mezgė, kalė, virino ir t.t. Be to, gana platus srautas žmonių nuolat važinėjo į Lenkiją (tiesa, būtinai pagal iškvietimus) ar į Rytų Vokietiją ir darydavo iš tų kelionių savo nedidelį biznį. Į ten veždavo auksą (suprantama, jį paslėpę), juoduosius ikrus (kas sugebėjo gauti), buitinės technikos prietaisus. Iš vakarinių sovietinio lagerio „provincijų“ tų komivojažierių dėka mus pasiekdavo madingi drabužiai, niekada nesenstantys džinsai, magnetofonai, moteriškus perukai, o jau vėliau – ir kompiuteriai.
Atidžiau į sovietinę ekonomiką pažiūrėjus: viskas ne žmonėms, o karo mašinai
Taigi, A. Matulevičius skaitytojui norėtų papasakoti, kaip gyveno tos įmonės, kurios gamino (pagal skleidžiamus mitus) tą niekam nereikalingą produkciją? Visų pirma, ta produkcija (aišku, dalis jos) ne visa buvo bloga, kai kurie Lietuvoje surinkti elektronikos mazgai net į kosmosą skraidė. Štai Vilniuje veikė tokia užslaptinta (daugiau dėl vaizdo) Radijo matavimo prietaisų gamykla su mokslinio tyrimo institutu Vilniuje, Ševčenkos gatvėje. Tai čia periodiškai atvykdavo (aišku, incognito) sovietiniai kosmonautai.
Kartą, jau atkūrus Nepriklausomybę A. Matulevičius nuvežė kosmoso specialistus iš JAV tos gamyklos apžiūrėti. Svečiai ją įvertino labai trumpai ir aiškiai: pusę įmonės galima ir net reikia nugriauti, bet kita pusė – aukso vertės, jokiu būdu tos antrosios dalies nesunaikinkite. Deja, vietiniai veikėjai padarė būtent priešingai. Tą gamyklą už „popieriukus“ – investicinius čekius – pasičiupo kriminalo atstovai, kuriems vadovavo toks pusiau pogrindinio pasaulio Rimantas Grainys, kurį vėliau prie pat Vyriausybės rūmų automobilyje susprogdino. Tokių lietuviško „prichvatizavimo“ pavyzdžių galima jaučio odą prirašyti, bet šiandien tęsiame pasakojimą apie sovietinę ekonomiką gamyklų lygmenyje.
Taip, pripažįsta A. Matulevičius, SSRS funkcionavo taip vadinama planinė ekonomika, kuri pati savaime nėra blogis ar pačių sovietų sumanyta. Planuoja daug kas kapitalistiniame pasaulyje. Paklauskite bet kurios stambios įmonės ar korporacijos – ir jums atsakys: mes planuojame savo veiklą keleriems metams (ar dar daugiau) į priekį.
Bet SSRS tame planavime buvo dvi esminės blogybės:
Pirma, buvo planuojama perdėtai smulkiai, o tokioje gan didelėje valstybėje (300 milijonų gyventojų) su tuometine atsilikusia skaičiavimo technika (aritmometrai, arba skaičiavimo mašinos su perfokortomis užimančios šimtus kv. metrų ploto, bei pasenusiomis ryšių priemonėmis) buvo misija akivaizdžiai neįgyvendinama;
Antra, ir gal net svarbiausia – SSRS visą laiką turėjo du planus ir du biudžetus, vieną – atvirą, o kitą – slaptą. Nors sovietai visąlaik teigdavo pasauliui, kad mažina išlaidas ginkluotei, buvo kaip tik atvirkščiai. Pavyzdžiui, garsiai skelbdavo, kad planuoja naujoje gamykloje surinkinėti traktorius, o tylutėliai gamindavo…tankus. Arba vienas cechas gamina puodus ar siuva kelnes, o visi likusieji gamybos barai štampuoja šalmus ar siuva karines uniformas. Ir taip buvo praktiškai visur. Net, pavyzdžiui, tuometinė Marijampolės konservų gamykla turėjo atskirą galingą barą, kuriame fasavo į specialios formos skardines kondensuotą pieną kariams Afganistane. Apie tą „fenomeną“ mena toks labai charakteringas to meto anekdotas. Moteriškė dirbo Tulos samovarų (tradicinis rusiškas arbatinis arbatai virti) gamykloje. Jos giminaičiai ir klausia, tai kodėl tu negali nors vieno to samovaro parsinešti namo. O ta atsako: aš kasdien vis kažkokią detalę parsinešu, bet kai namuose jas surenku, tai vis gaunasi kulkosvaidis. Čia lyg ir humoras, bet labai jau netolimas nuo tuometinės tikrovės.
Šios dvi priežastys tą planinį ūkį taip iškraipė, kad niekaip galas su galu nesueidavo. Mat vienos gamyklos gamino žaliavas arba pusfabrikačius kitoms ir taip be galo – tokių logistinių grandžių buvo dešimtys tūkstančių. Ir jei planuose viskas atrodė ideliai, tai realybėje viskas taip susipainiodavo, kad daug kur ko nors vis trūkdavo. O jei viena grandis nutrūkdavo, tai automatiškai trūkinėdavo ir kitos. O kadangi Politinio biuro (aukščiausias SSSR valdymo organas) senoliai paniškai bijojosi Vakarų pasaulio pranašumo, tai ginklavimosi varžybose žalia šviesa visame planavimo ir aprūpinimo žaliavomis procese buvo pirmiausia uždegama karinei pramonei ar su ja susietai gamybai. O tai vargšei vadinamajai sovietinei liaudžiai – tik kas liko.
Planai: tradiciškai įvykdomi ir viršijami ir dar – anksčiau laiko
Kita didelė sisteminė problema – tai globali sovietinė propogandinė mašina. Tai tiesiog buvo kaip cunamis, nesiskaitantis su jokia sveiko proto logika, šlavė iš kelio, bet kokius sveiko proto pasireiškimus. Tai vadinamasis socialistinis lenktyniavimas, kuris lyg ir iš nekalto dalyko ilgainiui virto visišku absurdu visomis prasmėmis. Kaip, pavyzdžiui, buvo „rekomenduojama“ įmonei prisiimti nerealius įsipareigojimus penkmečio planą įvykdyti per 4 metus. Atėjus į valdžią M. Gorbačiovui, šitos nesąmonės buvo atsisakyta. Arba siekis girtis, kad sovietai gamina ko nors daugiausia. Tai ir gamino, pavyzdžiui, plieno, bet tas plienas buvo pačios prasčiausios kokybės ST3 markės, nes geros produkcijos ir daug iš to plieno ruošinio daug nepagaminsi. Arba vajus dėl taip vadinamo „Kokybės ženklo“. Žodžiu, tokios perdėm ideologizuotos ir iš viršaus nuleidžiamos iniciatyvos viską išbalansuodavo ir sukeldavo tikrą chaosą ūkyje.
Negalima sakyti, kad sovietų vadovybėje Ministrų taryboje, Plano komitete, pagaliau ministerijose, vien kvailiai sėdėjo. Kai kurie suprato, kad taip blogai, bet bendra inercija priversdavo ir juos plaukti pasroviui. Taip, jie matė, kad metams bėgant sovietinė ekonomikos mašina vis daugiau „šlubuoja“ ir bijojo, kad tai gali susilpninti jų karinę galią. Todėl laikas nuo laiko buvo keliami nedrąsūs bandymai visą šį gremėzdišką mechanizmą kaip nors tobulinti. Tačiau tokie bandymai baigdavosi tik gerais norais, o ne veiksmais. Realiai viskas sovietinėje ekonomikoje pradėjo keistis tik kai į valdžią atėjo M. Gorbačiovas. Bet jo reformos baigėsi SSRS subyrėjimu, ko ir bijojo jo pirmatakai. Nieko nuostabaus: M. Gorbačiovas niekada taip ir neturėjo realaus bei veiksmingo pertvarkos plano, o veikė daugiau intuityviai, pagal situaciją. Taip vyras gali bandyti užkariauti moterį, tačiau net ir labai charizmatiškas lyderis tokią savo veiklą baigs tiktai krachu.
Taip ironiškai apibūdina tuometinę ekonomiką A. Matulevičius, išvardytos sisteminės problemos ir nulėmė tai, kad tankų ir šovinių buvo, kosminiai aparatai į kosmosą skraidė, o paprastų džinsų ar madingų batų, jau nekalbant apie lengvuosius autombilius, labai trūko. O žmonės visko troško – nuo normalių batų iki kokybiškų baldų. Juo labiau, kad algos, nors atrodo nedidelės, bet leido tai padaryti. Kalbant apie algas negalima pamiršti ir kainų. SSRS pasauliui buvo uždara sistema, bet viduje jos ekonomika girgždėdama, bet šiap taip veikė. Ir kainos buvo subalansuotos. Be to, net dešimtadalis visos vartojimo produkcijos buvo dotuojama, kai, pavyzdžiui, dabar Lietuvoje tik 1,6 proc. Be to, butai, bent didžiausia jų dalis, buvo dalijami žmonėms nemokami (tiesa, be nuosavybės dokumento, o išduodant tokį lapelį, vadinamą orderiu; todėl tokių butų niekas nei pirkti, nei parduoti negalėjo – tik mainyti). O taip vadinami kooperatiniai pagal kainą buvo įperkami net darželio auklėtojai. Tiesa, Vilniuje buto reikėjo laukti ilgai, bet regionuose problemų su būstu nebuvo. Be to, už mokslą mokėti nereikėjo. Labai pigiai kainavo visi energetiniai resursai. Vienu metu benzinas buvo net pigesnis už mineralinį vandenį. Nebrangūs buvo ir taksi, bet jų labai trūko.
Ką gaminome rankomis, o ką...
Jeigu nagrinėtume visą sovietinę ekonomiką, tai apibendrintai A. Matulevičius įvardija jos pagrindinę problemą: viskas (pradedant specialistais, įrengimais ir kitomis priemonėmis) buvo paaukota karinei pramonei ir tokiems sovietinės imperijos prestižiniams sektoriams kaip kosmosas. Antra, pati sovietinė ekonomika stovėjo ant klaidingo teorinio pagrindo. Vadinamoji politekonomija aiškino, kad kapitalizme egzistuoja pridėtinė vertė, o socialistinėje ekonomikoje – pridėtinis produktas. Koks tarp jų skirtuma –niekas dorai paaiškinti negalėjo. Bet ant šitų teorinių postulatų buvo konstruojama visa sovietinės ekonomikos sistema. Ir todėl ji buvo šleiva, kreiva ir labai nepaslanki. Ar net įtari bet kokioms naujovėms. Pavyzdžiui, dar ankstesniu, stalinistiniu periodu buvo sumanyta, kad kibernetika ir genetika yra „lženauka“ (melagingas mokslas). O tai lėmė sovietų atsilikimą dešitmečiams į priekį vystant skaičiavimo techniką, o vėliau kuriant kompiuterius ir ryšių priemones. Dar sovietinei ekonomikai meškos paslaugą ilgai darė gan aukštos naftos kainos. Tad SSSR tvirtos valiutos užsidirbdavo, eksportuodama naftą ir kitas žaliavas. Tas juos ilgainiui užmigdė: kam vystyti kažkokias naujas gamybas, kai už naftą nupirksime tai sovietinei liaudžiai kone viską iš plataus vartojimo prekių –nuo suomiškų batų iki vengriškų žirnelių ar vokiškų servizų.
Ir tą didžiulį technologinį atsilikimą dešimtmečiais jautė savo kailiu milijonai sovietijoje gyvenusių žmonių: kasdien trūko praktiškai visų kokybiškų kasdieninio vartojimo prekių. Nors teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Lietuvoje mes gaminome tokią produkciją, kurią kitose SSRS Respublikose laikė deficitine. Pavyzdžiui., lietuviški televizoriai, ypač mažasis „Šilelis“, kurį gamino „Bangos“ gamybinio susivienijimo televizorių gamykla Šiauliuose, turėjo paklausą ne tik SSRS, bet ir taip vadinamo socialistinio bloko valstybėse. Arba Alytaus „Snaigės“ šaldytuvai buvo kokybiškas gaminys. Kaip ir „Vingio“ susivienijame gaminami mobilūs suvirinimo aparatai, bei namams skirti dulkių siurbliai. O Vilniaus gražtų gamyklos produkcija (kurios vietoje dabar stovi gyvenamieji namai) buvo eksportuojama į penkiasdešimt valstybių. Lygiai taip pat plačiai eksportavo savo produkciją ir Vilniaus šlifavimo staklių gamykla stakles (irgi dabar sulyginta su žemės paviršiumi ir užstatyta gyvenamaisiais namais).
Gerai ir gana pelningai dirbo Lietuvos prekybinis ir žvejybos laivynai. Tačiau po atkurtos Nepriklausomybės okeaninės žvejybos laivynas buvo sunaikintas, o prekybinis parduotas (pigiai) Danijos kompanijai. Gan gerai vertėsi ir prie marių įsikūrę žvejų kolūkiai. Žinoma, kas norėjo juodųjų ar raudonųjų ikrų, tai jau jų reikėjo gauti per pažintis su prekybininkais, bet geruose restoranuose jų kainos, palyginus su dabartinėmis, dabar atrodo juokingai mažos. Buvo geros kokybės stiprių bei silpnesnių gėrimų. O va gerų vynų labai trūko, nes importo iš Pietų Europos ar Gruzijos su Armėnija praktiškai nebuvo. Vyriški kostiumai, kuriuos siuvo „Lelijos“ gamykla, lietuviams atrodė nelabai kokybiški, bet rusai ir kitų respublikų gyventojai juos mielai pirko – ten situacija su tokiais rūbais buvo dar blogesnė. Beje, ši įmonė sugebėjo prisitaikyti ir tebegyvuoja dar dabar. Labiausiai nesisekė lietuviams su batais. Nemokėjome gaminti batų nei vyrams, nei moterims. Nelabai mokame ir dabar. Tokios įmonės kaip Eidukevičiaus vardo moteriškos avalynės fabrikas Vilniuje gamino prastus batus, išskyrus jų modelinės avalynės padalinį, kur ne kiekvienas galėjo pakliūti. Jie tarp kitko chroniškai nevykdė nustatytų planų ir daug išbrokuotos produkcijos jiems grąžindavo iš prekybos tinklo, kurią jie paprastai jau utilizuodavo. Panašiai buvo ir su vyriškų batų „Raudonojo spalio“ gamykla Kaune. Mums ir dabar nesiseka pagaminti gerų batų. Išskyrus batus, gaminamus pagal užsakymą.
Tad tokios ar panašios gamyklos tikrai turėjo daug problemų ne tik su plano vykdymu, bet ir kai jas tikrindavo įvairiausios inspekcijos. Aišku tikrintojai produkcijos kokybės problemų neišpręsdavo, bet galvą „muilindavo“ vadovams. O geri vadovai net nesiimdavo vadovauti tokioms gamykloms. Mat ne vien tik patys batų siuvėjai buvo kalti dėl netikusių batų. Visų pirma, jie ne patys ruošdavosi sau odas, o gaudavo jas iš odų perdirbėjų įmonių. Viena tokių buvo Šiauliuose, pavadinimu „Elnias“, kuri dar neblogai jas išdirbdavo. Bet jos neužteko ir nemažai gaudavo iš „plačiosios tėvynės“, o ten su odos išdirbimu būdavo vienas nesusipratimas. O odininkai skųsdavosi, kad jie gauna prastą žaliavą iš gyvulių augintojų ir taip ši pasaka tęsdavosi be galo.
Be to, sovietinė produkcija labai pralošdavo savo išvaizda dėl blogo dizaino. Nes tik 1970 metais tuometiniame Dailės institute buvo paruošta pirmoji pramoninio dizaino specialistų laida. Viskas dėl to, kad politinė ir ūkinė valdžia, nuo kurios daug kas priklausė, gamyboje estetiką laikė antraeiliu, o gal net trečiaeiliu dalyku savo prioritetų hierarchijoje. Svarbiausia buvo įvykdyti ir viršyti planą, o kad nuo tų batų ar paltų, baldų ar puodų žmogus žiaukčioti ima komunizmo strategams buvo visai nesvarbu.
Beje, A. Matulevičius prisimena tokį humoristinį nutikimą. Vienu metu žiemomis buvo buvo labai madingos taip vadinamos jugoslaviškos „dublionkės“ (kailinukai). Tai buvo deficitinis apdaras ir eilinė liaudis jų negaudavo arba gaudavo, bet labai mažai. O tuometinis sovietinės Lietuvos vadovas Petras Griškevičius bent viešai propogavo kuklumą. Ir štai kartą Vilniuje prie vieno namo prestižinėje Čiurlionio gatvėje kažkokiam veikėjui buvo atidengiama memorialinė lenta. Susirinko visa to meto partinė ir ūkinė grietinėlė. Ir dauguma vyrų (moterų valdžioje buvo tik dėl kvapo) atėjo apsirengę tom „dublionkėm“, o pats P. Griškevičius – vilkėdamas paltą. Visi labai susinepatogino ir kitą kartą į renginius irgi vilkdavosi tik paltus. Nors tie paltai buvo ne „Lelijoje“ siūti, o Algirdo gatvėje pas garsųjį siuvėją Zelionką, kur iki pat Nepriklausomybės veikė nomenklatūros spec. siuvykla. Nors medžiagos kartais būdavo ir lietuviškos, Kaune austos.
Sovietinės įmonės: dirbta sandėliui ar vis dėlto dėl pelno?
A. Matulevičius prisimena: po 1965m. SSSR įvykdytos ekonominės reformos net ekonomistų specialybės atsirado univesitetuose (o kas planavo-skaičiavo anksčiau-tik komisarai?), gamybos planai, kuriuos gaudavo įmonės, labai pasikeitė. Nuo tada planą reikėjo vykdyti pagal eilę parametrų. Ir esminis buvo taip vadinamas ne pagamintos, o realizuotos produkcijos ir pagal apimtį pinigais bei pagal arsortimentą t.y. pagal gaminius-kiekis. Be to, buvo ir pelno planas bei jo vykdymas, juk nuo to buvo mokami valstybei mokesčiai. Taip, iš esmės į sandėlį kai kurios įmonės dirbo, bet anksčiau ar vėliau juos reikėdavo išvalyti. O taip lengvai sandėlių valyti niekas neleisdavo. Dažnai toks valymas baigdavosi ir vadovo „išvalymu“, t.y. jo atleidimu. Beje, jei vadovas buvo partijos narys, tai dar nereiškia, kad jam buvo viskas galima ir jis darė jam patikėtoje gamykloje, ką norėjo. Ne – jeigu nesugebėdavai susitvarkyti su direktoriaus pareigomis, niekas nepadėdavo. Be to, partinius direktorius dar „tarkuodavo“ partiniai organai ir tai buvo žymiai pavojingiau nei ministerijos žaibai. Nes gavęs partinę nuobaudą, retas direktorius išlikdavo poste, o gauti naujas vadovaujančias pareigas būdavo gan sunku, nebent tik žemesnes. Kai kam tekdavo ir apskritai atsisveikinti su vadovaujančiu darbu. Dalis tokių eksdirektorių vėliau gana sėkmingai 1988 metais „įsitrynė“ į Sąjūdį, begėdiškai meluodami: ai, ai, ai, kaip juos nuskriaudė tarybų valdžia. Ir, girdi, ne už nemokėjimą vadovauti, o neva už jų antitarybiškas pažiūras. Jokie disidentai tie buvę gamyklų direktoriai niekada ir nebuvo. Tiesiog jie nesugebėjo toje jau chaoso apimtoje ir akivaizdžiai griūvančioje sovietinėje ekonomikoje vadovauti jiems patikėtoms gamykloms.
Suprantama, kad dalis utilizuotos produkcijos likučių keliaudavo į sąvartynus. Bet nereikia klaidingai suprasti, kad brokuoti batai ar šaldytuvai buvo vežami į savartynus. Nors aplinkosuaga anuomet buvo žymiai prastesnio lygio. Neretai prisidengiant sąvartynais, neva brokuota produkcija atsidurdavo šešėlinės ekonomikos baruose. Ypač kai buvo tokia didelė daugumos plataus vartojimo prekių paklausa. Buvo visa armija siuvėjų, kurios pagal užsakymus siūdavo namuose, net dalis vyrų tuo užsiimdavo. Be to, buvo ir viešos ateljė, kur galėjei pasisiūti kostiumą pagal užsakymą iš jų ar savo medžiagos. Vilniuje tokią paslugą teikė įmonė „Ramunė“, kuri turėjo ateljė tinklą, dar buvo rimta ateljė „Rožė“. Dažnas taip darydavo. O kostiuminių, ypač paltinių audinių Kauno audimo įmonėse pagamindavo visai neblogų.
Importas buvo labiau vertinamas, bet tai buvo daugiau mados reikalas. Kaip kažkada buvo didžiulis vajus dėl nailoninių lietpalčių ar vyriškų kremplininių kostiumų. Tiesa, po baisios tragedijos, kai prie Žaslių įvykus traukinio katastrofai, užsilipsnojus porai vagonų su keleiviais išlikę gyvi pasakojo apie košmariškus vaizdus. Tie keleiviai, kurie buvo su tais ale moderniais krempleno kostiumais, buvo pasmerkti, nes tas audinys buvo gryna chemija, kuri nuo karščio lydėsi ir degindama odą, įsigerdavo į kūną iki kaulų. Nors ta baisi avarija buvo slepiama, bet daug kas apie ją sužinojęs, šios pseudo madernios aprangos atsisakė. Tarp kitko, yra ir kiek linksmesnė istorija iš to meto. M. Gorbačiovui atėjus į valdžią, sovietinės gamyklos buvo skatinamos pradėti bendrdarbiavimą su užsienio kompanijomis. Į Maskvos įmonę „Krasnaja zaria“, kuri gamino kvepalus, muilą, kitas kūno higienos priemones, atvyko Prancūzijos verslininkai. Maskviškiai pasiguodė, kad trūksta gero, kvapnaus kokybiško muilo. Prancūzai ištyrę, ką gamina rusai, paklausė: kaip jūs iki šiol nebankrutavote, nes jūsų muilas pagamintas iš 90 proc. natūralių medžiagų. Rusai su prancūzais ėmė bendradarbiauti, pagamino muilą, kuris susimuilindavo tris kartus geičiau, nei gamintas anksčiau. Bet natūralių žaliavų naujajame produkte jau beveik nebebuvo. Beje, ir Lietuvoje sovietiniais laikais ir dar kurį laiką po to buvo gaminamas vaikiškas muilas, kuris nesukeldavo vaikams jokių alergijų.
Ar tikrai mūsų įmonės būtų neatlaikiusios Vakarų konkurencijos?
Istorija pagimdė tokį žiaurų eksperimentą kaip Sovietų Sąjunga. Mūsų nelaimė, kad teko ne savo valia tame eksperimente dalyvauti. Išgyvenome. Dėkui Dievui, turime antrą galimybę ir tos SSRS nebeliko. Tačiau tai mūsų gyvenimo dalis ir tos istorijos neišmesi į jokį istorijos šiukšlyną. Ir nereikia visų dabarties neigiamų mūsų gyvenimo negerovių ieškoti sovietinėje santvarkoje, kurios pasaulyje jau trečdalį amžiaus nebėra. O štai ramiai pasinagrinėti, objektyviai paanalizuoti, kaip buvo ir kodėl buvo, reikia ir net būtina, mano A. Matulevičius.
Užtat yra geras pavyzdys – buvusi mikrobiologijos įmonė ir institutas kartu „Fermentas“. Jį užsienio investuotojai nupirko jau po 25 Nepriklausomybės metų. Jo buvę vadovai sugebėjo ne tik išsaugoti sovietmečiu sukurtą ir dar išaugintą gamybinę bei mokslinę bazę bei parduoti už įspūdingą sumą (už kelis šimtus milijonų litų). O mūsų garsūs lazeriai? Tik kelių mokslininkų-entuziastų dėka šios firmelės išliko ir išaugo iki pasaulinio lygio firmų. Deja, nemažai po taip vadinamo čekinio privatizavimo mūsų įmonių sužlugo ne todėl, kad jos negalėjo toliau egzistuoti. Nemažai kapitalizmo pradininkų Lietuvoje, kurie įsigijo įmones, susirinkę pusvelčiui, supirkę tuos čekius iš žmonių, net nesiruošė jų modernizuoti ar naudoti kaip įmones. Jie mate tik turtą. Išpardavė įrengimus, o po to pastatus ir žemę prestižinėse miestų vietose. O reikėjo jas modernizuoti, pertvarkyti ir, pasitelkus geriausius specialistus, imti gaminti paklausią produkciją.
