Dalis visuomenės laikosi nuomonės, kad tai – ne kokios te profesijos ir nereikia čia skųstis. Skaičiau komentarus, neva, reikėjo įgyti tikrą profesiją, o ne užsiimti „balalaikomis“, tai nereikėtų dabar vargti.
Pamirštame, kad kai nebuvo karantino, būtent pas tuos „balalaikininkus“ mes patys veržte veržėmės pasisemti dvasinio peno ir praskaidrinti slogias po pirmojo karantino likusias nuotaikas.
Nevertiname žmonių, kurie dirba mums. Kurie džiugina, jaudina, šviečia ir kuria šalies kultūrą.
Tie žmonės daug laiko skiria savo profesijai ir mažų mažiausia, ką mes galime padaryti, tai pasakyti „ačiū“ ir nelikti abejingi. Vertinu menines profesijas, nes pačiai yra tekę mokytis meno. Žinau, kiek reikia jėgų ir laiko atiduoti repeticijoms, kad viską galėtum pristatyti žiūrovui. Kiek metų reikia mokytis meistriškumo.
Taip pat esu didelė teatro mėgėja ir per spektaklius matosi, kiek artistas savęs atiduoda vaidmeniui. Kiek reikia daug įdėti, kad prajuokintum, pravirkdytum ar kad žiūrovas rastų dalelę savęs tavo personaže.
Labai vertinu tuos žmones, kurie dabar išgyvena labai sunku laikotarpį. Ir linkiu, kad viskas greičiau pasibaigtų, ir kad mes vėl galėtume džiaugtis jūsų kuriamais stebuklais.
